Džiaugsmas literatūros gurmanams: niūri, tačiau itin turtinga istorija

Apžvalgos vizualas

Aš galėčiau būti kokia knygų užkalbėtoja, mat vos pamačius šitą knygą, atsirado kažkokia nuojauta, kad man ji labai patiks. Atrodo, net nuotaiką romano pajaučiau ir, oi, kaip nagai niežtėjo greičiau juos suleisti į istoriją. Aišku, nieko ilgai nelaukiau, kibau ir per dvi dienas perskaičiau. Nebuvo lengva, nebuvo saldu, bet buvo taip įdomu, taip kitaip, taip aštru, kad tiesiog negalėjau padėti Patriko į šoną. Jis buvo tarsi mano numylėtų romanų miksas: šiek tiek „Nikso“, šiek tiek „Amerikos psichopato“, šiek tiek „Lėlių slėnio“ ir gal net šiek tiek Getsbio.

Šioje knygoje yra sudėtos trys knygos. Ir labai džiaugiuosi, kad viskas išleista viename leidinyje. Pirmoje dalyje sutinkame penkiametį Patriką milžiniškame turtuolio, despoto tėvo name, kuriame jo motina geria dienų dienas, vis įmaišydama stiprių vaistų. Jie – elitinė, gerbiama šeima, draugaujanti tik su tam tikro sluoksnio žmonėmis. Tėvui rūpi jo turtai ir įvaizdis, motinai svarbiausia likti apsvaigusiai, o Patrikas nerūpi niekam. Negana to, savo mažų dienų eigoje, jis patiria tuos dalykus, kurie traumuos ir nulems visus prasčiausius Patriko pasirinkimus, dvasiškai jį sužalos.

Antroje trilogijos dalyje matome jauną vyrą Patriką, sužinojusį apie tėvo mirtį. Narkomaną Patriką, palūžusį ir visiškai išklydusį vyrą, kuriam nerūpi niekas, tik vis atsiveriančių žaizdų skausmo malšinimas svaigalais ir dozėmis.

Trečia dalis – ta, kurioje Patrikas jau vidutinio amžiaus vyras, išlipęs iš dugno, gerbiamas. Draugų rate, prabangioje vakarienėje bandantis stoti akistaton su praeities demonais. 

Labai sausai viską aprašiau, nes nenoriu niekam sugadinti skaitymo. Manau, kad kiekvienas įžvelgs savų kampų, skaitys su kitokiom mintim (o knyga jų dar ir kiek provokuoja), tad pakišinėt savų nenoriu. Tai labai labai gera, gerai parašyta ir gerai išversta istorija. Žiauriai gera. Retai būna, kad skaitai ir jauti tiesiog kokybę, autoriaus brandą, kiekvieno žodžio apgalvojimą ir... beprotiškai gerą humorą. Tamsų, sarkastišką, kartais nemalonų, bet intelektualų ir tikrai sunkiai išgaunamą, retai sutinkamą. Pasijausdavau net nemaloniai, kai susijuokdavau ar šypteldavau iš skaudžių, apie bėdas pasakojančių veikėjų dialogų. Labai patiko, kad įvykių knygoje daug, tačiau autorius nekalba apie juos atvirom kortom: palieka daug nežinios ir leidžia skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę, spėti ar nuspręsti.

Tai tikrai nėra lengvas kūrinys. Jis reikalauja ir susikaupimo, ir stabtelėjimo, kartais grįžimo atgal, o kartais tiesiog elementaraus, bet plataus, gilaus suvokimo. Yra čia ir keiksmų, ir vulgarybių, ir visokių kitokių tamsybių, tad skaitytojai, alergiški ne tokiems saldiems pasakojimams gal ir neras čia viso gėrio, kurį pati aptikau. Buvau garantuota, kad knygai klius penkios žvaigždutės, tačiau gavo keturias, ir susilaukiau daug klausimų „kodėl?“.

Dėl antrosios dalies. Man ji per ilga pasirodė. Šiek tiek pabodo skaityti tą patį per tą patį, apsvaigimas po apsvaigimo, dozė po dozės, tie patys pašnekesiai, tie patys klystkeliai... Suprantu, kad taip autorius norėjo parodyti dugną, košmarišką iliuzijų atmosferą ir sumaištį, bet jau po pusės teksto gali suprasti kas ir apie ką, ir norisi eiti toliau. Bet jau pastebėjau, kad mane visad erzina tie ilgi apsvaigimų ir narkotinių sapnų, abstinencijos aprašymai. Dėl to ir „Traukinių žymėjimas“ man buvo kančia, nors daug kas dievina tą knygą.

Tačiau susumavus viską, „Patrikas Melrouzas“ yra viena įsimintiniausių šiais metais skaitytų knygų. Rekomenduoju tamsesnių kūrinių gurmanams, norintiems ko nors tikrai kitokio. 

Skaičiau

12,95

Sutaupote 19%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,99 €