Groteskiški ir sudėtingi Samantos Schweblin pasauliai

Apžvalgos vizualas

Jokių abejonių nėra, kad jaunoji argentinietė Samanta Schweblin turi unikalią vaizduotę, absoliučiai kitokį pasaulio suvokimą, o  gal ir apskritai ji gyvena kažkokiame kitokiame, savo susikurtame pasaulyje, kur balta nėra balta, juoda nėra juoda. Kažkodėl man atrodo, kad jos net akys kitaip rodo. Kitaip nežinau, kaip ji sukuria tuos scenarijus, kuriais jau antrą kartą leidykla „Sofoklis“ leidžia pasimėgauti Lietuvos skaitytojams. Jos knygos nėra lengvos. Ir nepaskaitysi tu jų vien tam, kad atsipūstum nuo dienos darbų su įdomia istorija rankose. Bent jau man, Samantos knygoms reikia atskiro pasiruošimo, nepavargusios galvos, didelio susikaupimo ir atvirų  minčių. Nes nežinai ko tikėtis, bet kad kelionė nebus paprasta – tas jau aišku. Pernai skaityta „Prieraišumo laisvė“ paliko didžiulį įspūdį. Knyga mažutė, bet skaitosi lėtai (aišku, jei nori pilnai suvokti teksto gylį), reikalauja visiško tavo dėmesio, o užvertus ją, norisi iškart skaityti antrą kartą, vien tam, kad įsitikintum, ar tikrai viską supratai teisingai. „Pilna burna paukščių“ – labai keistų (o ko daugiau tikėtis reikėjo?) apsakymų rinkinys. Jei jau pavadinimas jus provokuoja, tai patikėkit manim, knygos vidus ne ką mažiau toks...

Šiuose apsakymuose rašytoja vėl neria ten, kur plaukt moka geriausiai – keisti, tamsūs, groteskiški ir ant šlykštumo ribos laviruojantys pasauliai. Keisti, nemalonūs ir milijonus ribų peržengiantys veikėjai. Veiksmas dažnai laviruoja ant fantastikos, siaubo ribos, tačiau dar dažniau primena pasąmoningą košmarą iš kurio norisi ir pabusti, bet kartu ir pamatyti, kur ta susiliejusi kelionė nuves. Keli apsakymai, o labiausiai tas, kuriuo ir knyga pavadinta, mane labai sutrigdė. Net nepasykčiau, kad paliko malonų skonį. Atvirkščiai. Bet akivaizdu, kad toks ir yra autorės tikslas. Ji jį pasiekė, o aš galiu pasakyt tik tiek, kad jau kas kas, bet savo braižą ir absoliutų savotiškumą Schweblin turi.

Žinau, kad visi iškart klaus, o tai kuri iš jos knygų patiko labiau. Man – „Prieraišumo laisvė“. Nors emocija abejose knygose tokia pat, su pirma susidraugavau labiau. Matomai dėl to, kad romano formatas man mielesnis. Spėjau įsibėgėti, susipažinti (nors ir labai abstrakčiai) su veikėjais, keliauti su jais. O čia vos viską suprasdavau, pasakojimas imdavo ir baigdavosi. Norėjosi pratęsimo. Neapsimetinėsiu genijum ir tikrai pasakysiu – ne viskas man čia buvo aišku, tikrai ne visus apsakymus supratau taip, kaip, manau, autorė tikėjosi. Tokiems kūriniams reikia ir pribręsti ir skirti jiems ypatingą dėmesį norint tikrai viską pasiimti. Knygos mažos, bet svorio turi daug. Tai ir skubėti su jomis nereikia. Pati skaičiau po porą apsakymų į dieną ir tada juos „virškindavau“, užsirašinėjau daug kilusių minčių ir sąsajų. Buvo toks darbelis su šiais apsakymais. Čia man ne mylimojo Fitzgeraldo trumpas (ir NUOSTABIAS) istorijas skaityti.

 

 

 

Skaičiau

9,69

Sutaupote 16%

Kaina neregistruotam vartotojui: 11,59 €