Nejaukiai jauki istorija apie jaunus ir liūdnus likimus

Apžvalgos vizualas

Dar dabar pamenu kaip įsigijau pirmą „Jaunųjų savižudžių“ leidimą. Vaikščiojau „Maximoje“ ir rinkausi produktus meduoliui kepti. Na, ir negalėjau praeiti pro krepšį suverstų „nuolaidinių“ knygų. Būtent šis romanas patraukė akį. Pavadinimu. Jį buvau girdėjusi, tačiau nei filmo buvau mačiusi, nei kūrinio skaičiusi. Pažiūrėjau į kainą – 5 litai. Neblogai, galvoju. Parsinešiau, pradėjau skaityti ir meduolį kepiau tik po kelių dienų. Negalėjau atsitraukti nuo knygos magijos. Ir dabar, visai neseniai, buvau nusprendusi antrą kartą knygą skaityti. Ir mano bei leidyklos „Sofoklis“ mintys netikėtai sutapo – jie knygą perleido mano mylimiausioje knygų serijoje ir padovanojo! Vėl mečiau visus darbus ir pasinėriau į nejaukiai jaukią knygą.

„Jaunosios savižudės“ – istorija apie penkias Lisbonų seseris ir jų savižudybių metus. Per juos vienerius visos penkios seserys pačios pasidaro sau galą. Pradedant trylikamete Sesilija, o kitos – Teresė, Merė, Bonė ir Laks – sekė įkandin. Istorija pasakojama prisiminimų forma ir kalbantysis yra merginų mokyklos vaikinas, prisimenantis anuos laikus ir ypatingąsias – kitokias mergaites. Jos penkios visai mokyklai buvo kaip vaikštanti paslaptis. Tos savotiškos mergaitės beveik visada vaikšto kartu, kiti baiminasi jas užkalbinti, tačiau iš tolo jomis gėrisi. Visą Lisbonų šeimą gaubia keista nepažinimo aura, mat ji gyvena itin izoliuotai. Niekada nerengia vakarėlių, nesikviečia draugų į namus. Nusižudžius Sesilijai, jų ir taip konservatyviuose namuose įsivyrauja dar didesnė drausmė ir šaltis, kuris jaunas, gyvybingas ir paaugliškų poreikių turinčias mergaites įkalina savotiškame burbule. Iš pasakojančio asmens tono supranti, kad savižudybių metais visi mergaites savotiškai garbino, jomis domėjosi kaip eksponatais, kurių negalima liesti. Ir akivaizdu, kad tas jausmas išlikęs iki dabartinių dienų (supranti, kad pasakojama po daug metų, mat pasakotojas save įvardina praplikusiu ir pilvotu). Visi tie „stebintys“ seseris vaikinai lyg ir nujaučia, kas dedasi jų galvose, lyg prisibijo tos besiartinančios kulminacijos, tačiau nieko nedaro. Jie pasirenka stebėtojo poziciją užuot bandę sustabdyti bręstančią tragediją. Jei kam smalsu, ar autorius įvardija, kodėl mergaitės nusižudė, tai iškart pasakysiu, kad ne. Tų atsakymų ieško ir pasakotojas, tačiau kažin, ar kas nors išvis galėtų paaiškinti tą mergaičių sprendimą.

Knygos siužetą apibūdinti lengva, bet perduoti tai, ką ši knyga skleidžia – sudėtingiau. Kaip ir sakiau, ne kulminacija ir atsakymai – knygos esmė, o tai, kaip ji parašyta. Tai, kas nugulė tarp eilučių ir kokias opias problemas iškėlė. Nuostabiai graži kalba, kuri skaitant man kartais atrodė kaip neeiliuota poezija. Visas patosas, su kuriuo pasakotojas žvelgė į merginų gyvenimus, nejučia apima ir tave patį, ir pagauni save lygiai taip pat Lisbonų seseris garbinant. Visą jų grožį, šviesą, unikalumą, teksto magiją rašytojas perpina su nemaloniais dalykais: visur skraidžiojančiomis muselėmis, medžių kirtimu ir nykimu, purvu, lavoninės problemomis... Grožį sumaišęs su bjaurastimi, rašytojas žaidžia su skaitytojo vaizduote ir tarsi iš anksto nukreipdamas į kartų istorijos galą.

„Jaunosios savižudės“ kelia ne tik savižudybės problemą, bet ir aplinkinių reakcijos – visi bijo ir atsisako apie tai kalbėti. Iki savižudybių niekas nepastebėjo mergaičių problemų, bijojo jas kalbinti – nors ir garbinamos, jos buvo vienišos. Jų santykis su tėvais taip pat buvo nekoks. Iškeltos ir tėvo, gyvenančio su penkiomis moterimis, problemos. Jo savasties nykimas savotiškame matriarchate.

„Jaunosios savižudės“ – knyga, kurią skaitydamas dar kartą vis rasi kažką naujo. Nors ir žinai turinį, paslapties kibirkštis Lisbonų mergaičių akyse niekur nedingsta, kad ir kiek kartų beskaitytum. Vienareikšmiškai – tai viena mano mėgstamiausių knygų. Ir aš be galo džiaugiuosi, jog ji atgimė tokiu gražiu lietuvišku leidimu.

Skaičiau

9,85

Sutaupote 22%

Kaina neregistruotam vartotojui: 12,63 €