Paslaptingas dvaras, galybė mįslių ir dingusi mergaitė

Apžvalgos vizualas

Knygą pasiėmiau iš bibliotekos tik dėl pavadinimo. Jis kažkoks mistiškas, gal net nostalgiškas pasirodė. Ir, aišku, žodis „dingo“ padarė savo: labai mėgstu visokias paslpatingų dingimų, pagrobimų istorijas. Turėjau nuojautą, jog šioji tokia ir žada būti. Ilgokai jos laukiau bibliotekos eilėje, bet perskaičiau visai smagiai. Galbūt tikėjausi kiek daugiau paslapčių, bet malonumą tikrai patyriau, o tai juk ir svarbiausia.

Istorija pasakojama dviem laikais. Pirmoji: 1959 metai. Keturios seserys,  atvyksta vasarai pabuvoti į dėdės ir tetos namus. Eplkoto dvaras didžiulis ir erdvus, tačiau visas pripildytas skausmo. Prieš penkerius metus, kaip į vandenį dingo dvylikametė poros duktė Odrė. Visos atvykusios pusseserės gaili Odrės, tačiau labiausiai širdį skauda jos vienmetei Margo. Juodvi daugiausia laiko leisdavo kartu, dalinosi paslaptimis ir net fiziškai buvo panašios. Margo negali nusiraminti ir vis dar bando įminti dingimo mįslę. Tik ramiai mąstyti neleidžia netoli gyvenantys vaikinai. Nors abu simpatizuoja vyriausiajai Florai, kitos seserys nenusileidžia. Pirmą kartą į jų santykius įsisuka pavydas.

Antroji istorija sukasi jau šiais laikais. Džesė – antroji Vilio žmona. Pirmoji – tragiškai žuvo ir paliko vyrą bei paauglę dukrą. Pastaroji Džesės nepripažįsta, sunkiai ištveria mamos mirtį, veliasi į nemalonumus, tad šeima nusprendžia išsikelti iš didmiesčio. Jie nusiperka Eplkoto dvarą ir jame apsigyvena. Prisitaikyti ir taip nėra lengva: pripratusi prie šurmulio, veiklos ir žmonių, ramybėjė ir tyloje Džesė pasimeta. Tačiau įdukrai susidomėjus namo legenda ir tragedija, į viską įsisuka ir ji.

Savo aura, knyga man labai priminė prieš keletą metų skaitytą romaną „Mirusių mergaičių šventykla“. Tik čia buvo emociškai palengvintas variantas. Istorija apie keturias seseris buvo tikrai įdomi ir tuos skyrelius ryte surydvau. Šių dienų pasakojimui pritrūko veiksmo, kažkokio kabliuko ar tiesiog įdomesnių veikėjų. Atrodė, kad būtų pilnai užtekę ir vienos veiksmo linijos. Ją dar kiek praplėsti, įpinti daugiau tamsos, nutylėjimų ir turim stiprų, gerą, paslaptingą romaną. Aš iš esmės nelabai mėgstu tokio „dabarties ir praeities“  rašymo stiliaus. Kaip taisyklė – visada viena ar kita būna neįdomu. Tikriausiai šiais metais skaičiau tik vieną romaną, kuriame abi pusės buvo lygiavertiškai geros. Tai „Alisos tinklas“. Na, o Odrės istoriją suskaičiau visai smagiai, be didelių emocijų, kaip ir pridera pernelyg karštai vasaros dienai.

Knygos „Vasara, kai dingo Odrė Vaild“ viršelis
Skaičiau

13,86

Sutaupote 10%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,40 €