Savižudžio istorija: puodelis kavos išgelbėjęs gyvenimą

Apžvalgos vizualas

Prieš keletą metų skaičiau Arnhild Lauveng knygą „Auštant aš virsdavau liūtu. Kaip man pavyko įveikti šizofreniją“. Tai autobiografinė autorės knyga apie baisią ligą ir alinančią kovą su ja. Skaičiau ir viskuo patikėti buvo sunku – prie kokio košmaro gali priversti psichologinės ligos. Knyga tikrai labai informatyvi ir atvira, liga apkalbėta iš visų pusių, tačiau įvykiai nedramatizuojami, o išlieka faktu. Tad automatiškai, gavusi „Nepažįstamąjį ant tilto“ susiejau šias dvi knygas ir tikėjausi panašaus emocinio efekto.

Apie tokias knygas rašyti yra sunku. Ypač jautriems, empatiškiems žmonėms, kurie sugeba taip įsijausti į veikėjų  išgyvenimus, kad paskui naktimis nemiega. Taip, esu viena tokių, ir ši knyga smarkiai mane paveikė. Žinojau, kad knygoje veikiantys asmenys nėra rašytojo fantazijos vaisius. Kad tų žmonių patirtys yra realios, o panašaus likimo asmenų yra tūkstančiai. Aš nekalbėsiu apie savižudybių statistiką kuri, dideliam siaubui, jau nieko nebenustebins. Nekalbėsiu apie patyčias, kurios dažnai priveda prie tokių pasirinkimų,  visuomenės abejingumą ir sparčiai nykstančią empatiją. Visi tuos faktorius žinom, bet vis tiek kas antras numojam ranka. O Neilas nenumojo. 2008 metais, Džonis stovėjo ant Vaterlo tilto ir buvo pasirįžęs šokti. Nusižudyti. Pro šalį einantis Neilas jį užkalbino, pakvietė puodeliui kavos. Džonis sureagavo ir buvo išgelbėtas. Ši istorija nėra knygos esmė, tik gražus akcentas. „Nepažįstamasis ant tilto“ – Džonio kelio istorija. Nuo nepritapimo vaikystėje, kitokių poreikių, balsų galvoje, homoseksualumo ir vis dar gyvuojančios to stigmos, valgymo sutrikimų, gilios depresijos iki nuolatinės baimės. Ir vienas žmogus, visas šias kančios rūšis savyje turėjo, su jomis gyveno iki kol tiesiog gyventi nebenorėjo. Džonis nėra rašytojas, tad tikėtis iš knygos meniškų sakinių, kvapą gniaužiančių įžvalgų, ypatingo stiliaus, būtų mažių mažiausia neteisinga. Šios knygos skaitymo patirtis tokia pat, lyg skaitytum kieno nors dienoraštį, persunktą skausmo, beviltiškumo ir papildytą, iš to gimusiais eilėraščiais.

Žinot filmą „Trumeno šou“? Tai vienas mano mėgstamiausių filmų, kurį žiūrėjau jau gal kokius aštuonis kartus tai tikrai. Ir kaskart jis mane sukrečia vis nauju kampu. Tai istorija apie naivuolį Trumeną (vaidina Jim Carrey), kuris įsivaizduoja jog gyvena paprasto žmogaus gyvenimą, tačiau iš tiesų yra visuomenės pajuokos objektas. Visas jo gyvenimas – dirbtinai sukurta realybė, nuolat filmuojama ir tikram pasauliui rodoma kaip realybės šou. Trumenas apie tai nieko nežino, tik vėliau pradeda įtarinėti. Pirmą kartą filmą pažiūrėjau paauglystėje vienomis akimis, kiek vėliau kitomis, o visai neseniai žiūrėdama ir verkiau. Žmonės yra žiaurūs, retai vienas apie kitą galvojantys padarai. Jie nesuvokia kaip vienas juokas, pasityčiojimas gali įskaudinti kitą, ir kokias milžiniškas pasėkmės tokie žaidimai gali palikti. Džonį šis filmas taip pat sukrėtė, tik jo patirtis dar blogesnė: jis pats galvojo, jog jo gyvenimas yra filmuojamas. Įdomus faktas: po šio filmo pasirodymo, medicinoje net atsirado terminai „Trumeno šou kliedesiai“, „Trumeno sindromas“, mat po filmo premjeros panašia psichoze susirgo nemažai asmenų. Ir visa ši knyga pilna Džonio patirčių, kurios kartais tikrai atrodo tokios beviltiškos, tokios skaudžios, kad net suvokti sunku. Ir, žinoma, puikus Neilo pavyzdys, kaip vienas geras žodis, realiai, gali išgelbėti gyvybę. Nežinau, kaip kitus skaitančius, bet ši knyga mane įkvėpė dar labiau pergyventi dėl kitų. Nors dažnai girdžiu „Ko čia suki galva, juk ne tavo rūpestis“. Tai va dėl to suku, ir dar labiau suksiu. O ką gali žinoti, kam ir kada tavo žodis taps raktu?

Skaičiau

9,62

Sutaupote 17%

Kaina neregistruotam vartotojui: 11,59 €