Tikra nusikaltėlio persekiojimo istorija: stingdanti įtampa, tikri liudijimai ir didžiulė aistra žinoti

Apžvalgos vizualas

Šiai knygai pasirodžius anglų kalba jau sakiau – privalau ją turėti. Privalau perskaityti. Pri va lau. Kodėl? Mat tai knyga, kuri neabejotinai taps true crime žanro legenda. Apie jį jau esu rašiusi gal prieš porą metų, tačiau jaučiu pareigą pasikartoti, mat vandens daug nutekėjo, o prie puslapio prisijungė daug naujų žmonių. Taigi. True crime knygos nėra detektyvai. Tai tikrų, garsių ir pasaulyje nuskambėjusių, jį šokiravusių nusikaltimų knygos. Bylų aprašymai, detalūs įrodymų, faktų rinkiniai, liudininkų parodymai, išsamūs nusikaltimų ir nusikaltėlio psichologinio portreto nagrinėjimai, skvarbus ir aštrus rašytojo žvilgsnis į nusikaltimus, kartais net policijai kelią nušviečiantis (tokia buvo „Išnyksiu tamsoje“ knyga). Tie kas mėgsta daug veiksmo, netikėtumų, dramų – didelio džiaugsmo čia neras. Tai lobis narplioti, kuistis, detales pastebėti, lėtai sekti tikrai sukrečiančių parodymų pėdsakais skaitytojams. Tokiose knygose būna daug nuotraukų, dokumentų nuorašų, žemėlapių, lentelių, apklausų, kurias gali studijuoti kaip kad studijavo bylą tyrę pareigūnai. Dievinu tokias knygas. Deja, Lietuvoje jos nėra labai populiarios... Kaip ir true crime TV laidos, kurias su didžiausiu užsidegimu žiūriu per „Netflix“. Viena iš priežasčių gal ta, kad daug kam tie užsienio serijiniai žudikai, nusikaltėliai atrodo tiesiog neaktualūs ar neįdomūs. O man jie beprotiškai įdomūs! Kaip veikia jų sąmonė, kas padarė įtaką tokiam pasirinktam keliui, kokiu būdu jie sugeba apmauti skvarbiausius kriminalistikos protus? O tokios informacijos tiek true crime laidose, tiek knygose nors vežimu vežk. Ir jos dažniausiai būna tokios įdomios, tokios supainiotos, tokios protu nesuvokiamos, kad pranoksta net kiečiausių detektyvų rašytojų vaizduotes. Tad pereikim prie konkrečios knygos.

„Išnyksiu tamsoje“, visų pirma, yra didžiulis, vienos moters, viso gyvenimo darbas. Kuomet Michellei buvo keturiolika, jos kaimynystėje buvo nužudyta jauna mergina, o nusikaltėlis iki šios dienos nesurastas. Mergaitės sąmonėje tai paliko neišdildomą žymę visam gyvenimui. Jau tokiame ankstyvame amžiuje ji ėmė domėtis nusikaltimais, rašyti dienoraštį su savo pamąstymais ar net įkalčių ieškojimais. Vėliau dienoraštis virto tinklaraščiu, kurį greitai pamėgo tūkstančių tūkstančiai skaitytojų. Tinklaraštis buvo skirtas neišaiškintų nusikaltimų narpliojimui, detalių ieškojimui, Michellės apmąstymams bei teorijoms. Prie jos jungėsi vis daugiau tokių entuziastų. Netrukus visas moters dėmesys nukrypo į nesugaunamą 1974 metais savo nusikaltimų seriją pradėjusį žudiką ir prievartautoją. Michelle pavadino jį Golden state killer (Auksinės valstijos žudiku) ir ėmė jam lipti ant kulnų. O tiksliau, šis serijinis žudikas tapo jos viso gyvenimo apėdimu – darbu. Nesuklyskite, Michelle nėra nei policininkė, nei tyrėja, nei detektyvė. Ji tiesiog entuziastė, nuveikusi milžinišką darbą, surinkusi begales reikalingos informacijos ir pašventusi savo gyvenimą gąsdinančio nusikaltėlio ieškojimui.

Auksinės valstijos žudikas per beveik dešimtmetį padarė nesuvokiamą kiekį nusikaltimų. Nužudė daugiau nei dešimt žmonių ir išprievartavo daugiau nei penkiasdešimt moterų. Jis veikė itin kraupiai ir žiauriai. Į aukų namus įsibraudavo naktį, prisidengęs slidininko kauke, apakindavo žmones ryškia šviesa, surišdavo ir pradėdavo kankinti. Jis veikė policijos panosėje, tačiau absoliučiai nesusekamai. O tai tiek tyrėjus, tiek Michellę vedė iš proto. Jis čia, jis šalia, aukos jį matė, tačiau pėdsakų rasti neįmanoma... Michellė turėjo vyrą, mažametę dukrą ir viso savo laiko, net labai norėdama, bylai skirti negalėjo. Ji aukojo miegą, maistą, bet kokias pertraukas ir dirbo. Ji buvo tokia atkakli ir tokio aštraus proto, kad net kai kurie tyrėjai su ja bendradrabiavo, priėmė juos nuomonę kaip svarią, vertingą ir dalindavosi informacija.

Michellė nemiegodavo naktimis, išnaudojo kiekvieną laisvą minutę, dirbo visur ir nuolatos. Ji turėjo unikalų talentą pastebėti menkiausias detales, jas susieti ir nepaneigiamai pavadinti įrodymais. Auksinės valstijos žudikas tapo kone jos apsėdimu ir šią knygą ji rašė nuosekliai ilgai, nieko nepraleisdama, konspektuodama ir vis artėdama tiesos link. Jos tinklaraštis pritraukė daug tokių pačių kaip ji. Susirinkę forumuose jie diskutuodavo, ieškodavo jungčių, narstė nusikaltėlių psichologinius portretus. Nors daug kas jai rašydavo piktus laiškus, vadindavo nenormalia ar apsėsta – moteriai jos darbas neatrodė bergždžias. Ji ieškojo tiesos ir teisingumo iki gyvenimo pabaigos išgąsdintų aukų akyse. Šioje knygoje aukos jai prabilo. Pasakojo atsiminimus, skaudžius ir milžiniškus randus palikusius įvykius. Atsivėrė taip, kaip nesugebėdavo atvirauti pareigūnams. Jie matė nuoširdų rašytojos darbą, norą ir padėjo dar labiau priartėti iki nesugaunamo, protingo, gudraus žudiko. O Michellė buvo labai arti.

Skaitant knygą mane kaustė įtampa. McNamara taip gerai viską surašė, kad atrodo, jog skaičiau ne true crime, o gryną, šaltakraujišką trilerį. Gerai, kad neteko skaityti vienai namuose, mat būtų buvę tikrai tikrai nejauku. Ji puikiai atskleidė Auksinės valstijos žudiko psichologinį veidą, o skaitomi aukų parodymai ir atsiminimai gniaužė širdį. Šis žudikas veikė žiauriai. Puldavo be jokių skrupulų ir su aukomis elgdavosi nesuvokiamai šlykščiai. Nuo pradžios iki galo mane stebino faktas, kad per daugiau nei dešimt metų policija nesugebėjo rasti jokių galų. Žinoma, tada tyrimai ir jų metodai nebuvo tokie tobuli kaip šiandien. Knygoje aprašoma ir DNR tyrimo atsiradimas, jo įtaka byloms ir įvairiausios kitos naujovės, kurios padėjo ieškoti, bet nesurado. Taip pat stebino ir nenuilstantis ir nė kiek negęstantis Michellės užsidegimas ir aistra. Puikiai galiu ją suprasti, mat, manau, kad kiekvienas true crime mėgėjas turi tą gyslelę aistros išnarpliojimui, sužinojimui ir mįslės įveikimui. Bet McNamaros atveju ši gyslelė tiesiog stulbinanti.

Prieš beveik dvejus metus Auksinės valstijos žudikas buvo sučiuptas savo namuose. Įvykį labai sekiau, tiesiogiai stebėjau užsienio žinias ir gaudžiau kiekvieną žodį. Bet žinot, kas man nedavė ramybės? Tai, jog Michellė šios dienos nesulaukė. Visą gyvenimą paskyrusi žudiko ir atsakymų paieškoms, ji mirė likus porai metų iki istorijos kulminacijos. Dalis knygos vietų yra jos nepabaigta. Taškus sudėliojo artimiausi bičiuliai, surinkę jos užrašus ir kompiuteryje rastus duomenis. Knygos įvadą (labai gerą!) parašė visiems žinoma rašytoja Gillian Flynn, o pati knyga bestseleriu tapo akimirksniu. Net jei nepatinka true crime žanras, tu negali likti abejingas rašytojos pasišventimui, detalumui, akylumui ir rankų nenuleidimui. Net kai tyrėjai ir policinkai dėjo tašką, Michellė dėjo kablelį. „Išnyksiu tamsoje“ – tobulas true crime žanro pavyzdys. Knygą valgyte suvalgiau, o paskutinį lapą užverčiau tyliai pasvajodama apie daugiau tokių knygų lietuvių kalba. Tik aukščiausi balai. Žemai lenkiu galvą Michellei McNamarai ir jos atsidavimui.

 
Skaičiau

12,38

Sutaupote 23%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,99 €