Vienintelė knyga nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice: sukrečianti išlikimo istorija

Apžvalgos vizualas

Antrasis pasaulinis karas, genocidas, holokaustas, Aušvicas, Birkenau – temos ir skauduliai, kurie vis dar labiausiai jaudina pasaulį. Ir nemanau, kad tai kada nors pasikeis. Juk tai kol kas  baisiausias pasaulio įvykis, tragiškiausias ir žiauriausias susidorojimas žmonijos istorijoje iki šiol. Nenuostabu, kad net praėjus tiek metų rašytojus ši tragedija vis dar įkvepia, išgyvenusiųjų prisiminimai vis dar graudina, liudijimai ir dokumentika sukrečia iki sielos gelmių. O šiais metais Lietuvos knygų leidybos padangėje kaip niekad daug romanų šia tema pasipylė. Ir tikriausiai didžiausią atgarsį sukėlė Heather Morris „Aušvico tatuiruotojas“. Mano galva, žmones labiausiai traukė tai, jog rašytoja atpasakoja jai pasakotą tikrą istoriją, o tokios visada randa vietos skaitytojų širdyse. Na, o „Galutinė stotis – Aušvicas“ – tuo klausimu dar ypatingesnė knyga. Ji – vienintelė nuo pradžios iki galo parašyta būtent Aušvice, būtent duotuoju laiku kenčiant ir patiriant viską, apie ką net kalbėti skauda.

Jauni sutuoktiniai Hansas ir Friedelė iš Vesterbroko tranzitinės koncentracijos stovyklos, kur sąlygos buvo sąlyginai neblogos, vieną rytą be didelių perspėjimų išvežami į Aušvicą, apie kurį teko girdėti tik baisius dalykus. Nuvykus jiedu atskiriami į skirtingus barakus, o prisipažinęs, kad yra gydytojas, Hansas gauna ir padoresnio darbo. Tačiau jam labai sunku galvoti apie save ir savo gerbūvį, kai visoje stovykloje sklinda kalbos apie moterų baraką, su kurio gyventojomis vokiečių medikai atlikinėja siaubingus eksperimentus, dažnai žydaitėms kainuojančius ir gyvybes. Hansas visomis išgalėmis stengiasi bent pamatyti Friedelę, nusiųsti jai kąsnį duonos, o tuo pačiu – neįkliūti ir susitaikyti su kasdieninėmis fizinėmis kančiomis.

Ši knyga labai labai žiauri. Jei raukėtės skaitydami „Aušvico tatuiruotoją“, tai ši knyga jus dar labiau supurtys. Minėtoji knyga – vis dėlto yra grožinis kūrinys. Morris parenka gražesnius žodžius, įpina literatūriškumą, stengiasi ir taip jautria istorija dar labiau sujaudinti skaitytoją pasodrindama dramos spalvas. Ir nieko čia blogo – jos toks darbas ir tai puikiai suveikė. Tuo tarpu „Galutinė stotis – Aušvicas“ yra visiškai netaisytas, nepildytas ir niekaip nekeistas, tekstas pabaigtas rašyti dar karui nesibaigus. Tai unikalūs atsiminimai, skaudūs ir detaliai atkuriantys tai, ką išgyventi teko Aušvico kaliniams. Sukrečiančių prisiminimų čia nors vežimu vežk: apie iš bado nužudytų žmonių riebalus valgančius kalinius, vokiečių „žaidimus“ atsikratant žydų kūdikiais, tuos pačius eksperimentus su moterimis, ligas, žaizdas, dujų kameras... Tikriausiai kiekvienas šitos knygos puslapis persmelktas sielvartu. Tai jokiu būdu nėra romanas – tai prisiminimai, veikiau, skausmo dokumentika, kurioje Eddy kalba ir apie labai žmogiškus dalykus, tokius kaip maistas, higiena, miegas, pažeminimai, patyčios. Jei reiktų knygą lyginti su kita, greičiausiai ją lyginčiau su „Anos Frank dienoraščiu“, tik žinoma, Eddy knyga žymiai žiauresnė, tačiau vertė jos tikrai tokia pati. Ką reiškė vien skaityti apie Aušvico išlaisvinimą, tuomet vyravusias nuotaikas iš visą tai išgyvenusiojo perspektyvos.

„Galutinė stotis – Aušvicas“ labai paveiki ir širdin įsirėžianti knyga. Jos pabaigoje yra ir nuotraukų bei trumpos autoriaus ir Friedelės biografijos su faktais, kurie pagrindiniame tekste paminėti nebuvo. Tai viena tų knygų, nuo kurių ir sunku atsitraukti, bet ir norisi greičiau mesti šonan, mat taip sunku, taip skaudu vien žinoti, jog čia tik vieno žmogaus atsiminimai. Tik vieno išgyvenimai, o šitą žiauriausią planetos siaubą kentė tūktančių tūkstančiai. Kiek iš jų  neturėjo progos užrašyti, kiek iš jų nespėjo atsisveikinti, kiek iš jų buvo per maži suprasti ir šypsojosi vedami pro paskutines gyvenimo duris. Tai toks skaudus, toks draskantis tačiau toks reikalingas liudijimas. Tikrai.