Kaligrafas

„Kaligrafas“ – vaizdingas ir subtiliai jaudinantis pasakojimas apie nenumaldomą troškimą gyventi, uždraustą meilę ir pastangas pabėgti nuo bado bei karo, apie skirtingų religinių krypčių susidūrimą ir islamo fundamentalistų kovą su vynu, muzika, šokiu, poezija bei joje glūdinčiomis tiesomis.

Po tėvo mirties tarp jo asmeninių daiktų aptiktas senovinis rankraštis tarsi perkelia pasakotoją į 1722 metų Iraną. Kelis amžius valdžiusi persų Safavidų dinastija pavertė savo sostinę Isfahaną gražiausiu pasaulyje miestu, jų palankumo siekė net turtingiausios Europos karalystės. Tačiau ilgainiui šacho galybei sumenkus prie miesto vartų stovinti laukinių afganų kariuomenė grasina jį užimti ir sunaikinti.

Rankraštyje pasakojama apie didžiojo Isfahano kaligrafo – seno sufijaus ir mistiko, dailiai perrašiusio didžiojo poeto Rumi veikalą, – vaikaitį Alahiarą. Mieste tikėjimo dogmas griežtai prižiūrintiems muloms Rumi knyga yra toks pat erezijos šaltinis kaip ir nedidelis kilimas, kuriame išausta pusnuogė moteris – prancūzė Mari Petit. Visi Isfahano vyrai dėl šio paveikslo eina iš proto, legendos apie jį audrina ir bręstančio Alahiaro vaizduotę.

Afganų apgulčiai užsitęsus ir pasibaigus maisto atsargoms mieste prasideda badmetis, žudynės tampa įprastiniu kasdienio gyvenimo elementu. Tačiau Alahiaras net ir sunkiausiomis akimirkomis išsaugo žmoniškumo kibirkštį. Jaunuolio širdyje liepsnojanti meilė neleidžia jam pasiduoti ir įkvepia jėgų kovai dėl išlikimo iki paskutinio atodūsio.