Gražina K. Sviderskytė „Lituanica. Nematoma pusė“: ištrauka

Apžvalgos vizualas

Vašingtonas: tylioji diplomatija

Spaudoje buvo paskelbta bent 11 oficialių kalbų, pasakytų per Dariaus ir Girėno valstybines laidotuves Kaune. Daugelis jų – vienodos ar labai panašios: antai, „Lietuvių susivienijimo Amerikoje 2 apskr. (Massachusetts) organizatorės L.M.Tumavičienės“ žodžiais tariant, tautos didvyriai tapo „laimingi, atgulę Lietuvos Tėvynės kapuose“ (nors iš tikrųjų kapų žemėn jie teatgulė po ilgų dešimtmečių). JAV atstovybė tyliai įvertino, kad lakūnus laidojant jų dvejopa – lietuviška ir amerikietiška – tapatybė buvo suprasta ir pagerbta, bet vis dėlto tik Draugijos užsienio lietuviams remti pirmininkas advokatas Skipitis tepasakė, kad Darius ir Girėnas tos laimės atgulti Tėvynės kapuose pasiekė „būdami kito krašto, Amerikos piliečiai“ ir kad „Amerikos lietuviai [juos] atidavė Lietuvai“1.

Vėliau pastarieji subruzdo ir reikalavo paaiškinimų dėl lakūnų (ne)palaidojimo, palaikų balzamavimo ir katastrofos tyrimo Kaune. Jurgėla savo knygoje be kita ko pateikė tokį intriguojantį teiginį: „Tautininkų Amerikos Lietuvių Sąjungos pastangomis Amerikos piliečių Dariaus ir Girėno žuvimo klausimu 1935 m. sausio mėn. susirūpino Jungtinių Amerikos Valstybių kongresas ir J. V. teisingumo departamentas“2.

Atrodo svarbu, tik toliau nieko apie tai nebepasakyta. Dėl ko gi „susirūpinta“ Amerikoje, ir kuo tai baigėsi?

Dar Lituanicos skrydžio metu, liepos 15–17 d. JAV Prekybos departamento Aeronautikos skyrius aiškinosi išskridimo aplinkybes. Prekybos sekretoriaus pavaduotojas Mitchellas oficialiai pareiškė, kad JAV pilotams gresia sankcijos už skrydžių į užsienį taisyklių pažeidimą. Valstybės departamento Tarptautinių reikalų ir protokolo skyriaus liepos 15 d. memorandume patvirtinta, kad „ponas Darius“, įgulos vadas ir navigatorius, išskrido iš Niujorko nepaisydamas įspėjimo „neišskristi jokiomis aplinkybėmis“, todėl „prieš Darių, šiam sugrįžus į JAV“, bus imtasi priemonių, atsižvelgiant į Prekybos departamento tyrimo išvadą3. Lakūnams žuvus, tyrimas nutrauktas, išvada nepaskelbta. Vis dėlto pirminis vertinimas neatšauktas: skrydis buvo neteisėtas ir grėsė „nepatogumais“ ne vien lakūnams, bet ir JAV vyriausybei.

Liepos 18 d. – kai JAV generalinis konsulatas Berlyne patvirtino, kad pilotų palaikai ir lėktuvo nuolaužos „Lietuvos valstybės lėšomis“ gabenamos į Kauną ir kad „pašalintos kliūtys“ JAV piliečių laidotuvėms Kaune, tolesni sprendimai patikėti Valstybės departamento Rytų Europos reikalų skyriui. Skyriaus vadovas Robertas F.Kelly įtvirtino du dalykus: griežtą teisinį vertinimą ir Lietuvos vyriausybės iniciatyvų rėmimą. Taip paprastai Vašingtonas diplomatiškai atsiribojo nuo bet kokių problemų.

Jau po Dariaus ir Girėno valstybinių laidotuvių Kaune, liepos 21 d. Kelly paragino šefą įvertinti, kad „Lietuvos vyriausybė savanoriškai pasiėmė aviatorių palaikus ir palaidojo valstybinėse laidotuvėse Kaune, nepaisydama fakto, kad jie buvo natūralizuoti JAV piliečiai“: esą derėtų pasiųsti oficialią žinutę Lietuvos URM, kuri ne tik „pamalonintų Lietuvos žmones, bet būtų neabejotinai palankiai sutikta kelių šimtų tūkstančių lietuvių kilmės Amerikos piliečių“4. Liepos 22 d. išsiųsta Cordellą Hullą pavaduojančio Wilburo Carro telegrama.

Liepos 24 d. Lietuvoje pradėjus dirbti Tarpžinybinei komisijai, Valstybės departamento įsitraukimas tapo neįmanomas – nebent būtų gauta pagrindo abejoti ar nepasitikėti Lietuvos žinybų darbu. Liepos 27 d. Kelly, Balučiui prašant, nusiuntė jam memorandumą apie nebaigtą skrydžio įteisinimo procedūrą5 ir lydraštyje Valstybės departamento vardu pakartojo, kad Darius ir Girch išskrido be leidimo6. Atsiriboti nuo viso šio reikalo skatino ir gandai apie Lituanicos pašovimą, kuriuos Hullas įvardijo kaip nepatogias „kontroversijas“. Kai rugpjūtį Amerikos lietuviai ėmė reikalauti nepriklausomo katastrofos priežasčių išaiškinimo, buvo atsakyta, kad „Amerikos vyriausybė neturi galimybių atlikti tokį tyrimą“7.

Nuostata buvo stabili, įvairiomis progomis patvirtinta vis tais pačiais žodžiais.

Valstybės departamentą apie įvykius Lietuvoje informavo JAV laikinasis reikalų patikėtinis Maurice‘as L.Staffordas. Jis Kaune rezidavo tik antrus metus, o prieš tai dirbo sekretoriumi JAV pasiuntinybėje Dominikos Respublikoje, todėl vertintas santūriai ir vargiai turėjo svaresnės įtakos Vašingtone8. Staffordas atsidėjęs sekė Lietuvos ir užsienio spaudą, kontaktavo su Lietuvos URM ir lakūnų giminaičiais, analizavo viešus ir konfidencialius duomenis ir darė savo prielaidas. Jis parašė keturis išsamius raportus valstybės sekretoriui.

Pirmasis jų parengtas iškart po laidotuvių ceremonijos9. Staffordas pabrėžė, kad „nors pilotai yra gimę Lietuvoje, yra suprantama, kad jie abu buvo natūralizuoti JAV piliečiai“. Iškilmingai sutikti palaikų Aleksoto aerodrome susirinko „visi svarbieji vyriausybės asmenys ir maždaug 50 000 žmonių minia“. Iš lėktuvo iškelti karstai apdengti Lietuvos ir JAV vėliavomis, skambėjo abiejų šalių himnai, JAV atstovas pasakė kalbą. Antrą laidotuvių dieną iškilmingose šventose mišiose dalyvavo vyriausybės atstovai ir diplomatinis korpusas (diplomatas nesismulkino ir neminėjo dvasininkų, pareigūnų ir tarnautojų, keliasdešimties valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų, – procesija buvo tokia ilga, kad joje išsiteko choras ir keturi orkestrai10). Karstai pernešti į kapines ir laikinai palikti koplyčioje – mat, „ruošiamas mauzoliejus“, be to, „Kauno aerodrome iškils paminklas“. Iš lakūnų giminių nustatyti šie: „Janute Skema Darius“ su dukra „Nuole“ gyvena Panemunėje; JAV piliečiai, „mrs. Laura Nelson“ – Ukmergėje, o „Peter Girenas“ – LAK (matyt, jis nebuvo sėsliai įsikūręs ir pasiūlė prireikus jo ieškoti per LAK). Vašingtone šis raportas persiųstas Prekybos departamento Aeronautikos skyriui.

Antras raportas – griežtai konfidencialus, apie Kaune pradėtą oficialų tyrimą11. Anot Staffordo, „nelaimingą atsitikimą“ aiškinant „sensacingais gandais“ pateikti „rimti kaltinimai Vokietijai ir raginimai Lietuvos vyriausybei sudaryti tyrimo komisiją“. Antai Dienos naujienoserašoma apie „paplitusią nuomonę“, kad nelaimę sukėlę vokiečių neseniai išrasti „mirties spinduliai“; pridedamas vertimas12. Staffordas teigia straipsnio nesureikšminęs, bet Vokietijos ambasada Kaune dėl jo pareiškusi protestą, ir ELTA paskelbė, kad „mirties spinduliai“ yra absurdas, o lakūnus pražudė tamsa ir nepalankūs orai. Vienus gandus keitė kiti: esą „lėktuvą valdęs pilotas buvęs nušautas vokiečių lagerio sargybinio, kūne rasta kulka“; arba lėktuvą numušę „vokiečių kulkosvaidininkai, sunerimę dėl nežinomo orlaivio jų teritorijoje“; apylinkėse neva buvęs politinių kalinių lageris. Lietuvos valdžios nurodymu atlikus pomirtinę kūnų apžiūrą, šautinio sužalojimo galimybė atmesta. Bet vokiečiai kaltinti dar ir tuo, kad paėmė lakūnų skrydžio užrašus – kelionės žurnalą, a log book of the jorney – ir jų negrąžino. Į tai valdžia nereagavo, tad patikėtinis aiškinosi pats (!). Kiek jam pavykę sužinoti, toks dienynas galėjo išvis neegzistuoti, galbūt buvo supainiotas su variklio ir lėktuvo techniniais dokumentais (a log of trial flights), kuriuose užfiksuoti bandomieji skrydžiai ir kurie „visiems matomi karo muziejuje“. Be to, jis „ištyrinėjo žemėlapius ir brėžinius, paimtus iš nuolaužų“ ir įsitikino, kad lakūnai „pasirinko gerokai šiauresnį kursą“ nei numatė ir kad „nukrypo nuo savo tiesios linijos tyčia arba dėl netikslios navigacijos“. Vokiečių ir lietuvių pareigūnai esą išaiškino, kad lėktuve kuro rasta labai mažai, bet, kadangi talpos suniokotos, tai tiksliai nustatyti likučio neįmanoma13; tai „paremta paskelbtais jų tyrimų rezultatais“ (čia jis turi omenyje spaudos žinutes, nes vokiečių išvados Lietuvoje neviešintos, o pakomisės išvadų Aktas paskelbtas tik po dviejų mėnesių). Lietuvos valdžia nutarė balzamuoti lakūnų palaikus, nes ketina tęsti tyrimą ir nustatyti: ar yra kulkų, ar ne. Tačiau, pridūrė Staffordas, URM pareigūnai jam sakė manantys, kad visi gandai nepagrįsti ir kad juos platina asmenys (galimai lenkai), kurie suinteresuoti kurstyti įtarimus bei nesantaiką Vokietijos atžvilgiu; atlikti tyrimą nurodyta atsižvelgiant į visuomenės reikalavimus. Šio raporto kopijos išsiųstos Valstybės departamentui ir JAV pasiuntinybei ne tik Rygoje, bet ir Berlyne.

Trečiame raporte Staffordas toliau aprašinėjo, kaip vyksta oficialus tyrimas Kaune, ir pranešė apie pokalbį su Zauniumi: pridėjo jo aprašymą, memorandumą14. Gandai apie pašovimą nesiliovė: plito Paryžiuje, Londone, Ženevoje – The New York Herald, The Chicago Tribune, The Daily Herald, Volksrecht– ir Lenkijos spaudoje. Kaune žydų laikraštyje Volksblattesą pasirodęs toks pat straipsnis, bet cenzorius sustabdė laidą ir išėmė straipsnį. Paklaustas apie tai, Zaunius pareiškė „tikįs, kad jie visiškai niekuo nepagrįsti“:

Jie [gandai] sklinda daugiausia žydų šaltiniais. Jis [Zaunius] sakė tikįs, kad net jei kūnuose buvo kulkų, tai po katastrofos jie buvo tokios būklės, jog šio pobūdžio sužalojimų nebūtų galima atpažinti. Jis sakė, kad lakūnų palaikai balzamuojami tam, kad prireikus galima būtų tęsti tyrimą. Lietuvos valdžios, berods, netenkina tik vienas neaiškumas: kuro likutis nelaimės metu.

O toliau – dar vienas, jau lingvistinis paaiškinimas. Kadangi „vokiečių pareigūnų raporte pateiktas numanomas kiekis – 15 litrų; o lietuvių – 50 litrų“, tai neatitikimo priežastis esą gali būti paprasčiausias nesusikalbėjimas: „Pirmieji vokiečių pranešimai gauti telefonu, todėl galėjo būti supainioti žodžiai „fünfzehn“ (penkiolika) ir „fünfzig“ (penkiasdešimt).

Šitaip Staffordas leido suprasti, kad karščiausias diskusijas kėlę ir gandus kurstę klausimai dėl skrydžio dienyno, kuro likučio ir kulkų buvo tušti prasimanymai.

Ketvirtame raporte jis apžvelgė oficialaus tyrimo išvadas15, pridėjo išverstą 1933 m. spalio 9 d. Lietuvos aidepaskelbtą tekstą. Staffordas pabrėžė du tyrėjų teiginius: nelaimingas atsitikimas įvyko dėl nepalankių orų sąlygų ir kuro filtro taršos sukeltų variklio trikdžių; populiarūs gandai apie pašovimą yra nepagrįsti. Anot jo, „kruopščiai atlikta įrangos, maršruto ir lėktuvo techninės būklės apžiūra“, nors... jo paties duomenimis, „lietuvių atliekama autopsija, kuri pradėta atsižvelgiant į populiarias reikmes, negali būti baigta, kol chemikalais nebus sustabdytas kūnų tinimas, spalvos kitimas. Gydytojai žuvusiųjų artimiesiems pranešė, kad išvadų negalės pateikti dar mėnesį“ (Akte suformuluota kitaip, tarsi galutinė išvada: „Lakūnų kūnuose nerasta jokių pašovimo žymių, ir bendrai pėdsakų, kurie duotų pagrindo kokiems nors įtarimams apie pašovimą“). Tarp eilučių liko dvejonė, ar oficialaus tyrimo išvados visapusiškos, baigtinės. Gal Staffordas nuo vertinimų susilaikė todėl, kad jautriau įvertino politinį kontekstą arba gavo pastabų iš naujo JAV nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvai, Latvijai ir Estijai Johno Van Antwerpo MacMurray, kuris į Rygą atvyko rugsėjo pabaigoje, o gruodžio 20 d. įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos prezidentui.

Valstybės departamentas priėmė domėn Staffordo atsiųstas žinias, bet neišreiškė susidomėjimo: nepateikė klausimų, pastabų, įpareigojimų.

Raportų turinys neabejotinai tapo žinomas Kelly. Jo misiją būtų apsunkinęs net menkiausias įtarimo šešėlis dėl įvykių Lietuvoje. Bet raportuose niekas neužkliuvo, ir misija ėjosi it per sviestą: jam tereikėjo „atmušinėti“ valstybės sekretoriui siunčiamas užklausas. Byloje Darius & Girch yra bent dvidešimt Kelly ir jį pavaduojančio Earlo L.Packerio pasirašytų atsakymų organizacijoms, oficialiems ir privatiems asmenims, kurie ragino aiškintis Dariaus ir Girėno žūties aplinkybes. Visi šie raštai be išimties – kaip ir dar keli valstybės sekretoriaus Hullo atsakymai JAV vyriausybės ir Prezidento institucijoms – iš esmės vienodi. Iš pradžių apsiribota teiginiu, kad JAV vyriausybė „neturi galimybių“ imtis tyrimo ir iš atstovų užsienyje nėra gavusi gandus patvirtinančių duomenų; vėliau papildyta, kad nėra pagrindo abejoti Europoje (t. y. Lietuvoje) atliktu oficialiu tyrimu; galop prie atsakymo pridėtas valstybės sekretoriaus užuojautos–padėkos tekstas. Bent dviem atvejais interesantai išreiškė nepasitenkinimą ir reikalavo atsakyti konkrečiau, bet Valstybės departamentas netenkino pretenzijų; „nestandartinių“ Vašingtono reakcijų nebuvo. Perniek nuėjo 1933–1935 m. JAV Valstybės departamentui ir Kongresui pateiktos mažiausiai 13 peticijų ir rezoliucijų, kuriose Amerikos lietuviai reiškė susirūpinimą dėl sklindančių gandų, reikalavo atlikti oficialų Lituanicos katastrofos tyrimą JAV ir paviešinti išvadas. Kreipėsi lietuvių bendruomenės ir klubai, JAV Lietuvių legiono Pirmasis postas Brukline, Niujorke, Dariaus artimieji Čikagoje, taip pat – Baltijos-Amerikos lyga kartu su veteranų organizacijomis Niujorke, Amerikos lietuvių teisininkų asociacija (vienas komiteto narių – Dariaus advokatas Vasalle) ir Dariaus-Girėno memorialinio fondo komitetas (pirmininkas –Vasalle, sekretorius – Jurgėla); Vasalle‘as taip pat kreipėsi į senatorių Jamesą Hamiltoną Lewisą. Žurnalo Popular Aviationredaktorius Bobas G.Davisas Valstybės departamentui pateikė E.S.Browno straipsnį, kuriame gvildenamos neva mįslingos katastrofos aplinkybės. Advokatų kontora Kal & Zaretskykreipėsi į Baltuosius rūmus, prašydama prezidento Roosevelto įžanginio žodžio (matyt, Jurgėlos) knygai. Tūlas niujorkietis Johnas T. Jonesas išjudino net du – Karo ir Valstybės – departamentus, tiesmukai reikalaudamas JAV vyriausybės aiškiai pasakyti, ar ji tyrė Lituanicos katastrofą, ar ne. Tačiau nieko nepešta. 1934 m. rugpjūčio 22 d. Karo departamentas tik paantrino Valstybės departamentui: „Nesama informacijos apie jokį atliktą tyrimą, kuriuo būtų nagrinėjamos Bellancamonoplano Lituanica fatališko sudužimo priežastys“.

Paskutinis bandymas buvo toks: 1935 m. vasario 1 d. į Kongreso Atstovų rūmus kreipėsi Amerikiečių-lietuvių asociacijos Čikagoje prezidentas Bronius F.Simonsas. Jis miglotai užsiminė apie Karo departamentą, spaudos skleidžiamus gandus ir išreiškė viltį, kad garbusis Ilinojaus apygardos atstovas Adolph J.Sabathas atsižvelgs į „akivaizdžius įrodymus“ ir ras būdų „spausti dėl oficialaus tyrimo“. Vasario 6 d. kongresmenas persiuntė „savaime iškalbingą“ laišką Teisingumo departamentui, generaliniam prokurorui Homeriui Cumingsui. Šio pavaduotojas Josephas B.Keenanas vasario 11 d. kreipėsi į Hullą patikindamas, jog Teisingumo departamentas neįžvelgia federalinių nuostatų pažeidimų ir „neturi galimybių“ aiškintis, todėl teikia Valstybės departamento „deramam dėmesiui“. Vasario 21 d. ratas užsidarė: Hullas užtikrino Sabathą, kad Valstybės departamentas besąs „itin susirūpinęs“ Dariaus ir Girch atveju, pacitavo užuojautą-padėką, skirtą Lietuvos URM, pridėjo Lietuvos aidepaskelbtų pakomisės išvadų vertimą ir apibendrino Kelly ištobulinta biurokratine kliše:

Departamento atstovų užsienyje pateiktais duomenimis, jūsų laiško prieduose pateikti gandai neturi pagrindo. Iš to darytina išvada, kad pradėtas siūlomo pobūdžio tyrimas nepasitarnautų jokiam labui.

Jei Amerikoje ir būta „susirūpinimo“, kaip rašė Jurgėla, tai jis buvo pasyvus ir baigėsi niekuo. JAV vyriausybė intensyviai sprendė vidaus problemas, analizavo karinės žvalgybos duomenis iš Vokietijos ir nuosekliai pasirinko „neturėti galimybių“ veltis į Lituanicos reikalus. Vašingtonas nei tuomet, nei vėliau neprakalbo ir nepajudino nė piršto.

Amerikos lietuviams geriau sekėsi ne aiškintis, o įamžinti Lituanicos skrydį. Per dvejus metus Čikagoje išleista Jurgėlos knyga, Marquette parke atidengtas Kazio B.Koncevičiaus suprojektuotas paminklas16 ir suorganizuotas Lituanicos II skrydis per Atlantą. To išeiviai pasiekė vien visuomenine santalka ir laisvanoriškomis aukomis ir net pranoko panašias iniciatyvas Lietuvoje, – nepaisydami Lietuvos diplomatų JAV įtikinėjimų, kad „nėra rezono“ statyti vienu metu kelis paminklus ir raginimų verčiau paremti memorialo Soldine statybas17. Žadeikio žodžiais tariant, „Dariaus ir Girėno skridimas nors ir buvo išimtinai Dariaus padaras, bet buvo sykiu ir Amerikos lietuvių ambicijos reiškinys [...] o dabar Amerikos lietuviai tapo dar ambitiškesni“18.

Beje, Amerikos lietuvių ambicijas užgavo – ir sykiu pakurstė – dar viena lenkų sėkmė. 1934 m. liepos 2 d. Varšuva sveikino iš Vilniaus krašto kilusius Niujorko lakūnus mėgėjus Adamowiczius: profesionalo Holgerio Hoiriiso padedami jie nuskrido iš Floyd Bennet Fieldį Niufaundlandą, ketino pasiekti Varšuvą, bet, perskridę Atlantą, dukart leidosi Prancūzijoje, sykį Vokietijoje ir dar Torūnėje, ir... vis tiek buvo pasveikinti kaip didvyriai, – ne tik tautiečių, bet ir JAV pasiuntinio Varšuvoje Johno Cudahy, kuris, kalbėdamas per Lenkijos radiją ir rašydamas JAV Valstybės sekretoriui, skrydį pavadino „epochiniu“ ir teigė esąs įsitikinęs, kad jis „sustiprins gerą Jungtinių Valstijų vardą ir neabejotinai praturtins JAV aviacijos raidą“19. Boliai nebuvo kaži kuo geresni lakūnai, nebent skandalingesni verslininkai, – 1935 m. nuteisti 15 mėnesių už nelegalią spirito varyklą kalėjo federaliniame kalėjime. Tai bent post-prohibicijos epochos didvyriai!

Amerikos lietuviai bent šiek tiek atsigriebė sėkmingesniu Lituanica II skrydžiu. Beje, kai 1935 m. spalio 2 d. Lituanicos II pilotas Vaitkus po avarijos Airijoje atkeliavo į Kauną, jo sutiktuvėse Aleksoto aerodrome dalyvavo aukštas svečias iš Vašingtono: ne kas kitas, o Kelly20. Apie pareigūno vizitą daugiau nieko nežinoma, bet dalyvavimas iškilmėse buvo viešas palankumo gestas. Atrodo logiška: požiūris buvo kitoks, nes JAV atsargos karininko pilotuojama Lituanica II bent jau skrido legaliai, iš anksto suderinus leidimus ir pranešus apie startą, be jokio sąmyšio ir, galų gale, baigusi skrydį Airijoje liko toli nuo Vokietijos. Tačiau Kelly, kaip ir tuometis JAV laikinasis reikalų patikėtinis Kaune Porter C.Kuykendall, išliko nuosaikus ir susilaikė ne tik nuo liaupsių, bet ir, kiek žinoma, nuo bet kokių komentarų.

1Kalbos 1933-07-22.
2Jurgėla 1935, 293.
3NARA-II, Darius & Girch, 16.
4Ibid., 20.
5Ibid., 22.
6Ibid., 28.
7Ibid., 27.
8Žalys 2012, 134.
9NARA-II, Darius & Girch, 23: „Deaths of Lithuanian-American Flyers“, 1933-07-21.
10LCVA, 923, 1, 758, 260: Laidotuvių programos priedas „Eisenos tvarka“, 1933-07-19.
11NARA-II, Darius & Girch, 24: „Investigation of deaths of Lithuanian-American aviators, Darius and Girenas“, 1933-08-03.
12Atsisveikinimas 1933-07-21.
13Tokio teiginio nerasta turimoje oficialių tyrimų medžiagoje.
14NARA-II, Darius & Girch, 36: „Investigation of deaths of Lithuanian-American aviators“, 1933-08-19.
15NARA-II, Darius & Girch, 47: „Investigation of deaths of Lithuanian-American flyers“, 1933-10-10.
16Vaitkutė 2009-04-22.
17LCVA, 658, 1, 268, 2: Vicekonsulo Niujorke Petro P.Daužvardžio atsakymas p. Pivaronui Pitsburge, 1933-09-05.
18LCVA, 656, 1, 710, 286: Žadeikio laiškas Žemaičiui, 1933-09-21.
19NARA-II, Adamowicz, 11.
20NARA-II, Waitkus, 27: Laikinojo reikalų patikėtinio Kaune Porterio C.Kuykendallo pranešimas valstybės sekretoriui, 1935-10-05.

Skaičiau

23,46

Sutaupote 21%

Kaina neregistruotam vartotojui: 29,69 €