Kati Hiekkapelto „Kolibris“: ištrauka

Apžvalgos vizualas

Tako pakraščiuose gluosniais prasidedantis miškas skendėjo tyloje. Šakų šešėliai tirpo besileidžiančiose sutemose. Šviesūs sportiniai bateliai minkštai dunksnojo į pjuvenomis pabarstytą bėgimo taką. Kojos trinksėjo į žemę, veiksmingai dirbo stiprūs ir ištreniruoti jų raumenys, širdis plakė tinkamu ritmu. Kad jį atpažintų, jai nereikėjo pulso matuoklio, niekada jo nepirktų. Ji gerai pažinojo savo kūną ir žinojo, ko iš jo galima reikalauti. Po pirmojo kilometro pradžioje jaustas nežymus stingulys pamažu atlėgo, kojos palengvėjo, kvėpavimas suvienodėjo, surado tą maloniai lengvą bėgimo ritmą, kuriuo galėtų bėgti į pasaulio kraštą.

Buvo lengva kvėpuoti drėgnu, lietaus atgaivintu ir deguonies prisotintu oru. Plaučiai traukė ir iškvėpė jį it dumplės, kurios šiandien nepavargs. Visą kūną išpylė prakaitas. Jeigu dabar sustočiau ir nusirengčiau, blizgėčiau it šis šlapias miškas, – pagalvojo ji. Kaito kojų pirštai. Pirštines reikėjo jau seniai susikišti į kišenes, nors išėjus iš namų šalo rankos. Juostelė ant kaktos sugėrė ant veido riedančius prakaito lašelius, tamsių ir storų plaukų šaknys buvo permirkusios. Tolygūs žingsniai dunksėjo į pjuvenas, pasaulis susitraukė iki monotoniško jų ritmo ir akimirką išnyko visos mintys. Šiame blogio kupiname pasaulyje nebeliko nieko, tik žingsniai, žingsniai, žingsniai...

Tada pradėjo mausti kelius, patankėjo kvėpavimas ir pamažu apėmė nuovargis. Turėjo sulėtinti tempą, kad įstengtų pasiekti namus. Liko visai nebe daug. Priešakyje jau šmėkščiojo išvirtęs medis, ties kuriuo visada prasidėdavo paskutinis spurtas. Jo tamsus ir storas kamienas griūdamas buvo nulaužęs kelis liaunus beržus. Išsiraičiusios šaknys kyšojo it trolis. Ji dažnai pagalvodavo, kad už jų būtų lengva pasislėpti.

Kitame bėgimo take tylą trikdė tik vienišos bėgikės sportinio kostiumo čežėjimas. Miške buvo tyku, nesigirdėjo jūros ošimo. Kažin, ar paukščiai jau išskrido žiemoti, ar tiesiog miega? – pagalvojo bėgikė ir kaip tik tą akimirką šalia sukarkė varna. Ji krūptelėjo nuo netikėto garso, širdis sutrinksėjo iš išgąsčio ir iškart po to, kažkur pašonėje, pasigirdo šlamėjimas – tarsi kažkas būtų palenkęs medžio šaką, o tada paleidęs ją ir ji šnarėdama būtų grįžusi į savo vietą. Po mišką vaikšto žmogus. Ne, ne žmogus, o koks nors gyvūnas: paukštis, ežys arba vabzdys. Ne, Dieve mano, koks vabzdys keltų tokį triukšmą? Gal lapė arba barsukas? Miškai yra pilni žvėrių ir nereikia jų bijoti, – įsitempusi kartojo ji sau, bandė taip save nuraminti, bet nesėkmingai. Ji paspartino tempą ir ėmė bėgti per greitai. Visos negandos jos gyvenime sukosi galvoje chaotiškai persipynusios. Ji bėgo, kad jų atsikratytų, visą vasarą iki pat šio vakaro bėgo it pamišusi. O, kad kuo greičiau prasidėtų mokslo metai, – pagalvojo ji, – ištrūkčiau iš čia, toli nuo praeities, atversčiau naują, švarų gyvenimo lapą. Šiuos žodžius ji kartojo sau nuo tada, kai atėjo priėmimą į universitetą patvirtinantis laiškas. Vis tiek atrodė, kad neištrūks.

Ji jau buvo antrame aukšte, kai spragtelėjo laukųjų durų užraktas. Paskutinis spurtas – visu greičiu laiptais į penktą aukštą, ir, nors blauzdas maudė baisus skausmas, žinojo, kad lengvai juos įveiks. Šio vakaro bėgimas buvo viena iš lengvesnių treniruočių jos programoje. Valanda bėgimo lengvu ritmu – grynas džiaugsmas ir malonumas. Ji nusivilko nuo prakaito sudrėkusius drabužius, sumetė juos į krūvą ant prieškambario grindų, palindo po dušu, atsuko čiaupą ir leido karštoms vandens čiurkšlėms tekėti paraudusia, dilgsinčia oda, nuplauti sūrius prakaito lašelius ir putojantį muilą į po miestu išsiraizgiusį kanalizacijos vamzdynų tinklą, įdarbinti gausaus būrio nuotekų valyklos darbuotojų. Ši mintis ją pralinksmino. Išlipusi iš dušo įsisupo į storą baltą chalatą, susuko savo tamsius plaukus į rankšluostį, atsidarė alaus skardinę ir išėjo į balkoną parūkyti. Atšiaurus betonas ir aukštas virš aukšto tamsoje skendintys langai. Priemiestis. Kokio prakeikto akstino pagauta ji vėl čia atsidūrė? Ji garsiai nusijuokė iš priemiesčio, kuris, kaip įprasta, bandė ją apgauti. Dabar jis apsimetinėjo, kad miega. Tačiau ji žinojo, kad tai buvo tik akių dūmimas. Ji buvo mačiusi viską, kas dėjosi už tų mūrinių sienų. Laimei, po bėgiojimo tai jos visiškai neerzino, nelabai tesijaudino ir dėl artėjančio rytojaus. Endorfinai pakėlė nuotaiką ir ji išliko pakili net ir tada, kai atsigulė į lovą.

– Jó éjszakát*, – sušnibždėjo ir užmigo.

Ji bėgo uždususi vėl pritilusiu, temstančiu mišku. Ant tamsiai žalių lapų blizgėjo žemės dar nepalietę lietaus lašai. Už nugaros kažkas garsiai pokštelėjo. Turbūt briedis arba lapė, – pagalvojo ji, bet nelabai pati tuo tikėjo.

Apsižvalgė aplink. Pernelyg tylu, – pagalvojo ji, – neįprastai tylu. Ji keikėsi mintyse dėl to, kad taip greitai bėgo; nepajėgė nubėgti daugiau nė žingsnio ir, nors labai bijojo ir norėjo kuo greičiau ištrūkti iš miško, buvo priversta sulėtinti ir pereiti prie ėjimo. Taip riebalai tikrai nedegs, tik išsiskirs pieno rūgštis ir rytoj negalėsiu pajudinti nė piršto. O aš turiu sustangrinti kūną. Privalau. Viskas privalo pasikeisti, – ji stengėsi atitraukti mintis nuo bauginančio miško, kurio šešėliai, regis, sekė ją.

– Beprotė, – tarė ji sau balsu. – Tikriausiai kraustausi iš proto ir aš to nusipelniau. Turiu pamiršti viską, nebedaryti šios nuodėmės, išsilaižyti žaizdas, bet, po velnių, ir vėl kalbi banalybes, bent sugalvotum ką nors originalesnio... – jos balsą nutildė iš miško atklydęs šnaresys.

Iki automobilio likusį puskilometrį ji ėjo sunkiai alsuodama, atrodė, kad niekaip iki jo nenusigaus, kad takas niekada nesibaigs. Ir, kai pagaliau už krūmų sušmėžavo geltonas automobilis ir ji pasišaipė iš savo lakios vaizduotės, priešakyje pamatė tamsų siluetą. Kažkas buvo atsitūpęs ant pjuvenomis pabarstyto tako. Žmogus staiga atsistojo ir ėmė sparčiai artintis.

2.

Jau ketvirtą dieną iš eilės dangų užgožęs lietaus debesis nenuilsdamas pylė ant miesto vandenį. Oras buvo apniukęs ir vėsus. Per rytinę spūstį su skėčiais besibraunantys pėstieji stengėsi išvengti pro šalį pravažiuojančių automobilių taškomo vandens. Gudriausieji avėjo guminius batus. Vasara neabejotinai baigėsi, nors oda dar nenorėjo atsisveikinti su šiluma ir jūros vandens prisilietimu. Prasidėjo mokslo metai, baigėsi dirbančiųjų vasaros atostogos, visi vėl įsisuko į rutiną: darbas, namai, darbas, namai. Daugiau jokio tinginiavimo pajūryje ir pienių pūkų pūtimo.

Be penkiolikos aštuonios Ana atvėrė pagrindines didelio administracinio pastato, stovinčio miesto, kuriame užaugo, centre, duris ir įžengė į niekada nemiegantį vestibiulį. Ji žvilgtelėjo į laikrodį ir pastebėjo, kad jos naujasis vadovas vėluoja. Išsitraukusi iš rankinės pudrinę, pasitaisė ant kaktos krentančius kirpčius ir pasidažė lūpų blizgesiu. Stengėsi kvėpuoti giliai. Pilvą varstė jaudulys. Maudė pūslę.

Už švieslaidės mirgėjo neoninės lemputės. Ana miegojo prastai. Išsibudino paryčiais ir pradėjo jaudintis. Nepaisant to, nesijautė pavargusi. Adrenalinas išblaškė visus miegus.

Prieš savaitę praeitis vėl tapo dabartimi, kai ji poros bendradarbių pagalba išnuomotu krovininiu automobiliu parsivežė kelis savo baldus ir daiktus iš už kelių šimtų kilometrų esančio studijų miesto, kuriame pabaigusi studijas dirbo smulkius darbus. Dauguma daiktų buvo tie patys, kuriuos pasiėmė su savimi išvažiuodama studijuoti prieš dešimt metų.

Ana išsinuomojo butą Koivuharju, tame pačiame priemiestyje, kuriame praleido vaikystę ir kuriame iki šiol gyveno Akošas. Rajono reputacija nelabai viliojo, bet nuomos kainos buvo prieinamos. Ant pašto dėžutės atsiradusi neįprasta Anos pavardė nė kiek nenustebino kitų namo gyventojų. Net ir palyginti aukštas jos išsilavinimo lygis nelabai tesiskyrė nuo vidutinio šio rajono gyventojų lygio, nes Koivuharju gyveno stebėtinai daug imigrantų kilmės mokytojų, gydytojų, inžinierių ir fizikų. Vienintelis statistinis skirtumas buvo tai, kad Ana nebuvo bedarbė ir turėjo nuolatinį, jos išsilavinimą atitinkantį darbą. Koivuharju fizikai džiūgaudavo, jeigu gaudavo pamaininį valytojo darbą.

Koivuharju nebuvo vieta, į kurią buvo veržiamasi, į ją buvo pakliūvama. Miesto centre ir jo apylinkėse gyvenantys žinojo rajono pavadinimą ir reputaciją, bet nė nenutuokė, kaip jis atrodo. Iškabose prie laiptinių durų surašytos sunkiai ištariamos gyventojų pavardės galbūt net keltų jiems baimę.

Ana nesižvalgė į prabangius centro butus aukštomis lubomis. Ji visada jautėsi jaukiau už jų fasadų, šešėliuose ir skersgatviuose.

Galbūt dėl ​​to ji tapo policininke.

Vyriausiasis komisaras Pertis Virkunenas pasirodė pavėlavęs beveik dešimt minučių. Žemo ūgio, ūsuotas, į šeštą dešimtį įžengęs vyriškis atrodė tvirtai sudėtas. Jis pasisveikino su Ana entuziastingai šypsodamasis ir paspaudė jai ranką taip stipriai, kad sutraškėjo sąnariai.

– Labai džiaugiamės tavo atvykimu, – tarė Virkunenas. – Išties šaunu, kad į mūsų komandą įsilies imigrantų kilmės pareigūnė. Apie tai metai iš metų kalbama nacionalinėse strategijose, bet iki šiol bent jau čia nesimatė nė vieno, net ir jaunesniojo policininko. Turiu omenyje, imigranto. Nors šiaip jau esame su jumis susipažinę. Tai yra...

Virkunenas susigėdo. Anai kilo noras atšauti ką nors sąmojingo, kad vyras dar labiau susigūžtų iš gėdos, bet, kadangi niekas taip greitai nešovė į galvą, ji nutylėjo.

– Pirmąsias porą dienų leisime tau „apsitrinti“, susipažinti su darbo vieta ir bendradarbiais. Itin skubių reikalų dabar neturime, galėsi ramiai pradėti darbą, – kalbėjo jis, vesdamas Aną iš vieno skyriaus į kitą. – Galų gale, tai pirmoji tavo tarnyba ir pirmosios pareigos kriminalinėje policijoje, todėl duosime laiko apsiprasti ir susipažinti su mūsų darbo pobūdžiu. Kiekvieną rytą pradedame aštuntos valandos susirinkimu. Per jį aptariame ir pasiskirstome dienos darbus. Nusikaltimų tyrėjai renkasi kartą per savaitę. Detalesnį tvarkaraštį ir asmeninį darbo grafiką gausi iš mūsų sekretorės.

Ana linksėjo ir sekė paskui Virkuneną, bandydama įsiminti koridorių ir skyrių išsidėstymą, susidaryti mintyse bent apytikslį vietos planą. Po vidurinės mokyklos baigimo ji visą vasarą dirbo pagalbininke migracijos skyriuje – dideliame biure, įsikūrusiame pirmame policijos komisariato aukšte, padėjo parengti šimtus skubių paso keitimo prašymų, žmonėms prieš pat atostogų keliones pastebėjus, kad baigėsi jų asmens dokumentų galiojimas, antspaudavo ir segė į aplankus dokumentus, tvarkė spintas ir virė kavą, o, baigiantis vasarai, net susipažino su paso gaminimo eiga. Kitos pastato erdvės jai buvo visiškai nepažįstamos. Jis atrodė klaidus, kaip iš pradžių atrodo visi dideli pastatai.

Virkunenas palydėjo Aną į ketvirtą aukštą, į smurtinių nusikaltimų tyrimo skyrių ir į jos kabinetą. Kambarys buvo didelis ir šviesus. Jis buvo pačiame koridoriaus viduryje, priešais virtuvėlę. Sienas dengiančiose lentynose stovėjo tvarkingai išrikiuoti segtuvai ir dokumentai, kompiuteris ant darbo stalo buvo išjungtas. Lange kabojo trys vazonėliai su svyrančiomis gėlėmis, o ant grindų stovėjo vazonas su medžio dydžio juka. Ant sienos kabėjo šviesiaplaukės moters ir trijų šviesiaplaukių vaikų nuotrauka. Jie šypsojosi, o jiems už nugarų kažkokiame egzotiškame paplūdimyje švietė saulė ir mėlynavo jūra. Jie atrodė taip, kaip turi atrodyti laiminga, atostogaujanti šeima.

Kavos termosas ir puodeliai buvo sukrauti ant plieninio vežimėlio. Krepšelyje, po servetėle, laukė privalomos bandelės. Ana svarstė, ar išdrįs jų atsisakyti. Susirinkimų kambarys buvo toks didelis, kad jame tilpo dar vienas didelis stalas. Prie jo sėdėjo trys civiliai apsirengę policininkai.

– Labas rytas visiems, – pasisveikino Virkunenas. – Leiskite pristatyti jums mūsų naująją vyresniąją tyrėją, Aną Fėkėtę.

Du iš jų iškart pakilo iš savo vietų ir priėjo pasisveikinti.

– Labas rytas ir nuoširdžiai sveikiname atvykus į mūsų komandą. Smagu, kad į mūsų grupelę įsilies dar viena moteris, nes šie vyrukai retkarčiais gerokai pagadina nervus. Aš Sari. Sari Jokikoko-Penanen. Žinau, baisiai ilga ir neištariama pavardė.

Aukšta šviesiaplaukė, maždaug Anos amžiaus moteris šypsojosi visa savo esybe ir, ištiesusi savo liekną ranką, maloniai tvirtai ir šiltai paspaudė ranką.

– Sveiki, visi. Beje, mano pavardė tariama Feketė. Labai džiaugiuosi galimybe čia dirbti, nors, prisipažinsiu, šiek tiek jaudinuosi.

– Visai be reikalo. Paukštelis pačiulbėjo, kad esi velniškai gera policininkė, mes labai džiaugiamės, kad papildysi mūsų gretas. Bet žinai ką, tu neįtikėtinai gerai kalbi suomiškai, nesigirdi jokio akcento, – nusistebėjo Sari.

– Ačiū. Gyvenu Suomijoje jau gana ilgą laiką.

– Kaip ilgai?

– 20 metų.

– Vadinasi, kai atvykai, buvai vaikas.

– Devynmetė, nes atvažiavome pavasarį. Vasarą man suėjo dešimt.

– Oho! Tikiuosi, kad kada nors papasakosi daugiau apie tai, o dabar susipažink su Raunu Forsmanu.

Taip pat maždaug trisdešimties metų, malonios išvaizdos, mėlynų ir smalsių akių vyriškis ištiesė jai ranką.

– Labas rytas ir sveika atvykusi.

– Labas rytas, malonu susipažinti, – atsakė Ana ir pajuto, kaip nustojo drebėti kinkos ir pamažu ėmė atlėgti įsitempę kaklo raumenys. Jai patiko šie žmonės, ypač Sari.

Trečiasis iš prie stalo sėdėjusių bendradarbių liko sėdėti savo vietoje. Virkunenas jau gręžėsi į jo pusę su pasipiktinusia išraiška veide, kai anas pravėrė burną.

– Labas, – burbtelėjo vyras į Anos pusę ir tuojau pat nusisuko į Virkuneną. – Praėjusią naktį pagalbos tarnyba sulaukė skambučio. Kažkokia naujoji suomė, ar kaip ten juos dabar vadina, paskambino persigandusi, kad ją nori nužudyti. Tai gal jau imkimės darbų, ką?

* Labanakt (veng.).

Knygos „Kolibris (Detektyvė Ana Faketė #1)“ viršelis
Skaičiau

12,44

Sutaupote 24%

Kaina neregistruotam vartotojui: 16,37 €