Tomas Dirgėla: galime sau leisti negyventi tradiciškai „nuo aštuonių iki penkių”

Apžvalgos vizualas

Vienas mylimiausių vaikų rašytojų Tomas Dirgėla (29) avantiūrų nebijo. Dirbo kalėjime, vaikų darželyje, o dabar yra grupės vokalistas. Vaikystėje svajojo tapti krepšininku, tačiau laimėjo meilė kūrybai.

Ar visad svajojot tapti vaikų knygų rašytoju? Kas įkvėpė pasirinkti tokį kelią?

Kadangi anksti pradėjau rašyti eilėraščius ir tai man be galo patiko, vaikystėje svajojau tapti poetu. Tiesa, dar ir krepšininku, tad šios dvi svajonės varžydavosi taspusavy – metus palankau krepšinį, tada kelis mėnesius rašau eilėraščius, paskui vėl krepšinis...

Bet visgi vyresnėse klasėse nugalėjo meilė kūrybai, o šalia ėjo ir meilė vaikams – nemažai laiko praleisdavau su savo daug jaunesne pussesere, drauge žaisdavom, drauge vaikštinėdavom ar pasiimdavau ją iš darželio. Ir štai kartą tie du dalykai – meilės kūrybai ir meilė vaikams ėmė ir susijungė. Tiksliau, tą paskutinį postūmį davė bičiulis Vytautas V. Landsbergis, kuris prieš keletą metų pasiūlė pabandyti parašyti knygą vaikams. Parašiau ir jau netrukus paaiškėjo, jog esu savo rogėse.

Žinau, kad dirbote ir kalėjime... Gal papasakotumėte apie šią patirtį? Nuo kūrybos vaikams, tai gan nutolęs pasirinkimas...

Kai sulaukiau kvietimo kalėjime ir pataisos namuose dirbti lietuvių kalbos mokytoju, tą pačią sekundę maniau šio pasiūlymo atsisakyti. Bet išsprūdo žodis “Pagalvosiu”. Tariausi su šeima, įsivaizdavau, kaip ten viskas atrodys, ir pasidarė nelabai jauku. Tačiau jeigu ten dirba daugybė mokytojų, tai gal ir nėra taip blogai? Be to, tai vienintelė galimybė gyvenime iš arti pamatyti, kaip kalėjimas ir jo gyvenimas atrodo iš vidaus, nes dar vaikystėje domėjausi detektyvais ir įvairiais kriminalais.

Pradėjus dirbti reikėjo gal kokio mėnesio, kad įėjęs į teritoriją nebesijaudinčiau. O per tuos mokslo metus supratau paprastą dalyką – kad ten visi yra lygiai tokie pat žmonės, gyvenime padarę didesnių ar mažesnių klaidų. Ir visi jie nori atsitiesti. Vieniems tai pavyksta, o kiti – kad ir kaip norėtų pasikeisti ir išėję pradėti naują gyvenimą – negali pabėgti nuo vienų ar kitų įtakų ar tiesiog niekada iš arti nėra matę kitokio gyvenimo pavyzdžio.

Galbūt ir šis darbas įkvėpė kokį jūsų knygų veikėjų nuotykį?

Nors dalį laiko teko dirbti tiesiog klausytoju – kaliniai užeidavo į klasę papasakoti savo gyvenimo istorijų, kaip čia atsidūrė, ką veiks laisvėje, kaip telefonu bendrauja su savo laisvėje esančiais vaikais – tačiau knygose vaikams mano patirtis dirbant kalėjime turbūt nelabai tiktų. Tačiau galbūt vieną ar kitą prisiminimą iš darbo kalėjime panaudosiu savo pirmojoje knygoje suaugusiems, kurią planuoju pradėti po kelių mėnesių.

Kaip manote, ką reiškia gyventi su rašytoju tėčiu ir vyru?

Mano vyresniajam Jauniui Ąžuolui anksčiau buvo sunku suprati, kodėl gi aš su juo negaliu eiti pažaisti – juk esu ne darbe, o namie! Vėliau pasidarė neaišku, kodėl darbo kambaryje aš nieko nedirbu, o tik rašaus knygas. Bet dabar jau suprato, jog tai – mano darbas, o iš to ankstesnio nesupratimo gimė ir mano pirmoji paveikslėlių knyga „Mano tėtis rašo knygą“, kuri turėtų pasirodyti šią vasarą.

Galbūt vaikų rašytojo vaikams būna sunku su tėčiu nuėjus į biblioteką, nes jis labai jau nori patarinėti, kad gal geriau šitos knygos neimkime namo, bet va ten ta... (juokiasi) Tačiau su vaikais jau esame sutarę – jie išsirenka po tris knygas patys, o po likusias dvi – mes su žmona, kad padėti pagrindus literatūrinio skonio formavimuisi. Tačiau didžiausias tėčio rašytojo pliusas atsiskleidžia jam baigus dirbti – tada vaikai mėgaujasi dirbančiais tėčio ir savo fantazijos varikliukais, o kai susitinka keli fantazuotojai vienoje vietoje, tai būna žiauriai linksma!

Kalbant apie mano žmoną – Skaistė yra tiesiog tobula antroji pusė rašytojui ir man dėl to nepaprastai pasisekė! O ar pasisekė jai? Ji džiaugiasi, kad aš darau tai, kas man labiausiai patinka ir ką geriausiai sugebu, kad galime sau leisti negyventi tradiciškai “nuo aštuonių iki penkių”, nevesti vaikų į darželį, šeimoje vieni kitais džiaugtis kada panorėję ir būti savo laiko šeimininkais.

Rašyti knygas vaikams, man atrodo, yra labai svarbi ir prasminga veikla. Kada jaučiate didžiausią to prasmę?

Kai nusprendžia pakalbinti žurnalas „Žmonės“ (juokiasi). Kai po susitikimų su skaitytojais pastarieji prieina, apskabina ir padėkoja už mano knygas ar vaidindami piktus paburba, kad jau visas perskaitė ir galėčiau parašyti kažką naujo. Kai gatvėje ar prekybos centre mane sustabdo skaitytojas ir paprašo nusifotografuoti, o kartais – tiesiog skaitytojo tėvai, sakydami „Dukrai bus staigmena, kad buvome jus sutikę!” Kai gaunu žinutes feisbuke iš kokios mamos, kad jos vaikas mano knygų dėka pamilo skaitymą ir nebesėdi per dienas telefonuose. O jeigu trim žodžiais – kai vaikai skaito.

Skaičiau

8,91

Sutaupote 25%

Kaina neregistruotam vartotojui: 11,94 €