Karas, magija ir meilė

Elžbieta Kmitaitė
Apžvalgos vizualas

Čilės rašytoja Isabel ALLENDE (77) pripažinta populiariausia pasaulyje ispanų kalba rašančia kūrėja. Autorė, pelniusi Barako Obamos laisvės medalį ir dešimtis nacionalinių premijų bei apdovanojimų, šiuo metu gyvena ir kuria JAV. Išskirtiniame interviu Žmonėms Allende papasakojo apie karantino kasdienybę, šeimą, kūrybą ir naujausiąjį romaną „Klajonių metai“.

Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė, pasaulį užklupus pandemijai?

Gyvenu mažame namelyje su vyru Rogeriu ir dviem šunimis. Laikausi disciplinos: anksti keliuosi, 45 – 60 minučių treniruojuosi (per Skype), pavedžioju šunis ir lipu į palėpę rašyti. Visą dieną rašau arba bendrauju su žurnalistais, atsakinėju į skaitytojų laiškus, kalbuosi su jais per FaceTime, Skype ir Zoom. Man karantinas – tai metas permąstyti prioritetus ir atsisakyti visko, kas nėra gyvybiškai reikalinga. Galų gale, juk svarbiausia pasauly – meilė.

Jūsų romanai dažnai magiški, daug rašote apie dvasių pasaulius. Tikite, kad dvasios egzistuoja, ar tai tik fikcija?

Nėra racionalių įrodymų, kad aplink mus esama kitų gyvybės formų, tačiau pasitaiko asmeninių – o kartais ir kolektyvinių – patyrimų, įrodančių, kad turime sielą. Įvairių praktikų metu esu aiškiai pajutusi savo sielą. Gal tai vaizduotė? Savitaiga? Nežinau. Galiu tik pasakyti, kad man visa tai tikra ir svarbu, sielos magija padeda man suvokti savo egzistenciją ir priimti sprendimus. Tai nėra tik meninė priemonė.

Kaip prisimenate savo vaikystę?

Buvau maištinga, vieniša, pikta ir niūri mergaitė. Vaikystėje ir paauglystėje buvau nelaiminga, nors nenutiko nieko tragiško ar brutalaus. Dabar esu dėkinga, kad buvau tokia nelaiminga, nes iš to susiformavo mano charakteris, o kartu ir įkvėpimas knygoms.

Lietuvoje populiariausia jūsų knyga – „Dvasių namai“. Kaip ji gimė?

Daug rašau apie savo šeimą. Net fantazuoti beveik nereikia. Taigi daugelis veikėjų „Dvasių namuose“ – mano artimieji. Romanui įtaką padarė ir politinė situacija Čilėje valdant mano krikšto tėvui Salvadorui Allendei, jo savižudybė, valstybės perversmas 1973 metais ir iš to išsirutuliojusios žiaurios represijos bei diktatūra. Turbūt šiandien nebūčiau rašytoja, jei nebūčiau patyrusi karinio perversmo ir tremties. „Dvasių namai“ – romanas apie nostalgiją ir troškimą susigrąžinti tai, ko netekome: savo žmones, namus, šalį.

Ar esate įsitraukusi į nūdienos politinę situaciją?

Man rūpi socialinės ir politinės problemos, nes jos apsprendžia žmonių gyvenimus. Pati balsuoju JAV ir esu pasibaisėjusi dabartine situacija ir Donaldu Trumpu.

Papasakokite skaitytojams apie savo naujausią romaną „Klajonių metai“. Kokių istorinių įvykių sūkury atsidursime šįkart?

1939 metais, kai Franco laimėjo pilietinį karą Ispanijoje, pusė milijono žmonių pabėgo – dauguma pėsčiomis – iš Katalonijos link Prancūzijos sienos. Prancūzijos valdžia, nesusidorodama su padėtimi, pabėgėlius apgyvendino improvizuotose koncentracijos stovyklose nehumaniškomis sąlygomis. Čilės poetas Pablo Neruda įtikino Čilės valdžią priimti 2200 pabėgėlių. Pats atkeliavo į Prancūziją, surinko pinigų laivui ir atrinko žmones, keliausiančius į Čilę. Romane pasakoju apie tuo laivu keliavusius Roserą ir Viktorą, jų gyvenimą Čilėje ir dar vieną tremtį. Tai istorija apie karą, egzodą, išgyvenimą ir svarbiausia – meilę.

Skaičiau

14,66

Sutaupote 20%

Kaina neregistruotam vartotojui: 18,39 €