Literatūrologė J.Čerškutė: tikra istorija dar negarantuoja, kad bus parašytas geras literatūros kūrinys

Apžvalgos vizualas

Mėgstate literatūrines istorijas, paremtas tikrais faktais? Vertinate knygas, kuriose puikiai atkuriama laikmečio atmosfera, o veikia realūs, praeityje gyvenę žmonės? Bet kai jūsų paklausia, kokios knygos jums patinka labiausiai, tarp paminimų taip ir neatsiranda vietos istoriniam romanui. Pažįstama situacija? Faktas, kad jūs ne vienas ir ne viena.

Leidėjai ant knygų viršelių ar anotacijose vis dažniau mini, kad į rankas paėmėte knygą, kuri paremta tikrais įvykiais, parašyta interpretuojant istorinius faktus. Tačiau ką toks „tikrų istorijų“ bumas iš tiesų reiškia, iš kur jis kilo, ar jis tikras ir į kurias „tikromis istorijomis“ paremtas knygas visgi verta atkreipti dėmesį, – apie tai kalbamės su literatūrologe dr. Jūrate Čerškute.

 

Paremta tikrais faktais“, „pagal tikrą XXX istoriją“ – toks jausmas, kad tokių užrašų ant knygų viršelių galima pamatyti vis dažniau. Susidaro įspūdis, kad šiuo metu tokių ne dokumentinių, tačiau grožinių knygų išleidžiama daugiau. Ar pastebite tokią tendenciją ir – jei prielaida teisinga – kaip manote, kodėl tapo svarbu atkreipti skaitytojų dėmesį į grožinės istorijos „faktiškumą“?

Norint pateikti neatšaukiamai tikrus faktus, žinoma, reikėtų atlikti kruopštų tyrimą. Tad dabar ir aš atsakysiu, remdamasi tik savo stebėjimais: man atrodo, kad jei tokių knygų ir atsirado daugiau – tai gal kaipsyk negrožinės literatūros? Kelerius metus stebima negrožinės literatūros augimo tendencija neslopsta – tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. O šiaip jūs labai tiksliai sakote: „Ant knygų galima pamatyti“, – štai čia, regis, šuo ir pakastas. Pasikeitė knygos reklamavimas ir skaitytojo dėmesį patraukiančių akcentų ryškinimas, taigi ir knygos viršelio išnaudojimas: nors dar ne visos leidyklos geba viršelyje parašyti vertėjo pavardę, bet štai užvarvolinti kokį šūkį TIKRA ISTORIJA sugeba puikiai. Based on true story, arba „pagal tikrus įvykius“, literatūroje juk visada buvo – tai anokia naujiena, tik gal niekada taip gausiai nesipuikavo ant knygų viršelių (ir lietuviškų) ar kalbant apie jas.

Jeigu klaustume, kodėl taip susvarbėjo tas „tikrumas“, tai pirmutinis atsakymas, ko gero, būtų, socialinių tinklų įtaka, kurianti naują tikrumo iliuziją. Galvojant apie šitą dabarties tikrų istorijų madą mane sykiais ima baimė, kad ji išstums grožinę literatūrą, nes bus nebesvarbu literatūros kokybė, nebereikės jos gerumo, paveikumo, įtaigumo, – svarbiausia bus tas „tikrumas“, kurį aptarinės ir kuriame save atpažins pusė socialinių tinklų visuomenės. Šią apokalipsę kiek sąmoningai utriruoju, bet vis dėlto tam tikrų pavojų matau. Ypač kai tikros istorijos ima gravituoti link išpažinčių, viešo gydymosi seansų, traumų įveikos, drąsos „apsinuoginti“ ir panašių dalykų. Viską vis labiau užgožia temos, tas konstruojamas „atvirumas“, o pati literatūra ir jos paslapties šerdis – vaizduotė – lieka nuošalėje, taip leidžiant naujomis formomis suklestėti grafomanijai. Literatūros vertę lemia ne faktų tikrumas, o literatūros kokybė, gerumas, grynumas, kūrybiškumas. Tikra istorija, tikri įvykiai dar negarantuoja, kad bus parašytas geras literatūros kūrinys.

Atvirai tariant, tas posūkis link menamo tikrumo jau net kiek ir erzina. Tikrumui patirti ir išgyventi yra gyvenimas, o literatūra man vis dar siejasi su paslaptimi, stebuklu, paveikumu ir neatšaukiamu vaizduotės laimėjimu prieš esamą pasaulį. Jeigu reikėtų kurti literatūros apibrėžimą šitų visų tikrų istorijų fone, sakyčiau, perfrazuodama literatūros kritiką J. Hillis Millerį, kad man, kaip ir jam, literatūra yra vaizduotės ir fantazijos laimėjimas, visiškai kito, kiek alternatyvaus pasaulio galimybė. Būtent jai nebelieka vietos tose visose „tikrose istorijose“.

Iš pažiūros yra keli istoriniai laikotarpiai, kurie ypač dažnai eksploatuojami tokiose „tikrais faktais“ paremtose grožinėse istorijose: tai Antrasis pasaulinis karas, koncentracijos stovyklų patirtis, tam tikri ryškūs atskirų šalių ar regionų istoriniai laikotarpiai. Kas jums ateina į galvą kaip svarbiai, ryškiai ir įtikinamai pavaizduoti istoriniai laikotarpiai? O gal kažko labai pasigendate, kalbant apie lietuviškus vertimus?

Čia, ko gero, dar viena painiava, susijusi su tomis tikromis istorijomis ir siekiu jas gerai parduoti: jūsų minėtieji tekstai dažniausiai turi žanrinę priklausomybę ir yra istoriniai romanai. Atrodo, kad jau ir tai imame pamiršti, nebelieka istorinių romanų – viskas tik tikros istorijos, autentikos puslapiai. Tendencija rašyti apie Antrąjį pasaulinį karą, ypač Holokaustą, akivaizdi, bet apie ją nepasakysiu geriau, nei pasakė lenkų kritikė Justyna Sobolewska savo straipsnyje „Kičinis holokausto apdaras“: „Rinkos susidomėjimas pasakojimais apie Aušvicą nuvedė vulgarizacijos link: galiausiai naikinimo stovyklos tapo patogia ir madinga pigių romaniūkščių scenerija.“ Sobolewska teisi, sakydama, kad skaitytojų visame pasaulyje šluojami romanėliai daugeliui tampa vieninteliais žinių apie Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą šaltiniais. Vargu ar bestselerinė knyga, pagal sėkmės ir poveikio skaitytojui schemą sukalta didžiulės komandos žmonių, gali būti vienintelis patikimas šaltinis.

Stebėdama socialinius tinklus matau, kiek žmonių alpėja nuo Heather Morris romano „Aušvico tatuiruotojas“, bet ar yra skaitę – turiu minty, tikrai skaitę, deramai įsigilinę, o ne prabėgomis privalomai išvargę mokyklose – „Anos Frank Dienoraštis“, Balio Sruogos „Dievų miškas“, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ arba tremtinių prisiminimų rinkinį „Amžino įšalo žemėje“? Tuos tekstus, kurie yra gryni ir gruntaunai parašyti, nesivadovaujant jokiais bestselerių receptais ir nesivaikant literatūrinių madų. Jūs klausiate apie pasigedimus, bet šiuo metu man įdomiau galvoti: kodėl, pavyzdžiui, irgi tikrais įvykiais paremti ir karaliaus Henriko VIII laikų Angliją prikeliantys Hilary Mantel romanai Lietuvoje tokie nepopuliarūs? Kodėl, kai visas pasaulis dabar džiaugiasi paskutine Mantel trilogijos dalimi, pirmosios jos į lietuvių kalbą išverstos dalys net nepriartėjo prie skaitomiausiųjų sąrašų? Ar todėl, kad tai ne mūsų istorija ir mes joje savęs neatpažįstame?

Kiek, jūsų galva, tokiuose pasakojimuose svarbus istorinis fonas, pats istorijos autentiškumo momentas? Ką šiuo atveju tai duoda skaitančiajam, jei dalis skaitytojų pasakytų, kad tose istorijose dažniausiai vis tiek narpliojamos neišsemiamos žmonių santykių, asmeninės dramos, meilės, kovų su vidiniais demonais ir kitos klasikinės temos?

Geras istorinis romanas turi neturėti istorinių klaidų, – aš esu iš tų skaitytojų, kurie tikrina faktinį sluoksnį ir susierzina, jei kas neatitinka. Prieš porą metų, kai per pasaulį pradėjo ristis Heather Morris „Aušvico tatuiruotojo“ banga, The New York Times paskelbė tekstą, narstantį, kokie faktai išties tikri šioje knygoje. Paaiškėjo, kad tai, kas skaitytojams buvo pateikta kaip tikras faktas – pavyzdžiui, Gitos Furman kalinės numeris, – iš tiesų buvo kitaip, nei nurodoma romane. Autorė nuo klausimų išsisuko teigdama: ak, juk čia grožinė literatūra, koks gi skirtumas. Gal išties ir jokio, nes jis vargiai keičia istoriją, – bet kam tada akcentuoti tų faktų tikrumą?

Yra skaitytojų, kuriems tai nesvarbu, – svarbiau, kaip jūs sakote, žmonių santykiai, dramos. Bet yra skaitytojų, kuriems viskas turi gulti darniai ir gražiai. Tad prie jų, ko gero, priskirčiau ir save: istorinis fonas ir visos pasakojimo dekoracijos turi būti nepriekaištingos. Tačiau jų kokybė neišgelbės kūrinio, jei jame nebus gerai išrašytų personažų. Nebus tos literatūrinės gyvybės, kuri tekstą verčia literatūra. Nesvarbu, kokie tikri ir kaip įtikinantys XVII amžiaus interjerų ar aprangos aprašymai bus romane, – jei jų fone stovės plakatinės veikėjų figūros, ką mes prisiminsime labiau? Gražų interjerą ar plokščius personažus? Manau, kad pastaruosius, tad tokiu atveju visai nublanks tas istorinis knygos fonas, kuris tampa veiklus tik tada, kai gerai sustyguoti likę romano sluoksniai. Štai ką tik paeiliui skaičiau du šnipų romanus: Laros Prescott „Mūsų čia nebuvo“ ir Johno le Carré „Nepatogi tiesa“. Prescott savo romane, regis, tirštai atkuria istorinį foną abiejose Šaltojo karo pusėse – tiek Vakaruose, tiek Rytuose, tačiau įdėmiau neišplėtoja personažų, todėl nemažai siužetinių linijų lieka tokios slaptingai padrikos, kad net atrodo, jog pasirinktos vos ne puslapių skaičiui surinkti. O štai le Carré, priešingai, dėmesys sutelktas į problemą ir veikėjų vidų, kur beatodairiškai ieškoma problemų sprendimo būdų. Ir kas daro romaną geresnį? Žinoma, kad personažai. Todėl tokiame kontekste Prescott romanas, ypač Vakarų linija, – tarsi gražus holivudinis Šaltojo karo dekoras.

Kitas bruožas, bendras daugeliui tikrų istorijų knygų, – tai bestseleriniai romanai, pataikaujantys skaitytojui, sukurti pagal tam tikrą schemą, kad pamalonintų, vytų per puslapius, gniaužtų kvapą, laikytų intrigą. O juk tekstas, pervarytas per parą kitą, pasimirš labai greitai, nebent netikėtai kokia detalė užsiliks. Bet, žiū, ir ta po kurio laiko pasimes. Tad kiek svarbus istorinis fonas?

O kaip tokios knygos prisideda prie kolektyvinių vaizdinių formavimo ir tam tikro istorinio laikmečio supratimo? Neretai galima išgirsti argumentą, kad tokios knygos – tai galimybė neužmiršti istorijos, nekartoti jos klaidų, „prisiliesti“ prie tikrų žmonių likimų. Kaip manote: kada tai svarbu ir galinga, o kada – tiesiog bandymas pasinaudoti žmonių jautrumu?

Taip, galimybė neužmiršti – jeigu mes tikrai tą istoriją žinome. Kartais istoriniai romanai būna puikūs pradžios lėmėjai – nuvedantys į kitas knygas, studijas ir tyrimus. Bet spėčiau, kad tokią prabangą plačiai domėtis šiame greičio ir nerimo pasaulyje turi tikrai nedaugelis skaitytojų. Daugeliui reikia sukramtytos ir apdorotos informacijos, pateiktos paprastai ir aiškiai, kurią galima ramiai, nekvaršinant galvos, paskaitinėti keliais puslapiukais prieš miegą. Šiek tiek perdedu, žinoma, bet vis dažniau susiduriu su žmonių baimėmis ir nenoru skaityti rimtų grožinių knygų – ai, vis tiek ten nieko nesuprasiu. Grįžtant prie istorijos, knygos neretai prisideda prie istorijos mitologizavimo arba, priešingai, demitologizavimo. Bet kad suveiktų abu minėtieji režimai, būtinos istorinės žinios kaip pamatas – kitu atveju skaitytojų galvose susikurs iškreiptas, neaiškios formos ir netvarus statinys, kurio poveikis gali būti nenuspėjamas.

Kokias knygas iš „paremtų tikromis istorijomis“ – galbūt klasikines, o gal ir naujesnes – išskirtumėt kaip jums padariusias įspūdį? Gal kas buvo tokias knygas mėgstančiųjų pražiūrėta?

Jeigu jau tikrai norime remtis tomis „tikromis istorijomis“, tai aš pirmiausia rinkčiausi ne istorinius romanus, o autofiction. Žanrą, kuris vienovėn sulydo autobiografiją, t. y. tas tikras istorijas, ir literatūrinę išmonę. Žanrą, kuris tam tikra prasme virsta dabarties virtualybės realybe, tuo nuoširdžiu neautentiškumu, – juk socialiniuose tinkluose visi daugiau ar mažiau konstruojame savo paveikslus, taigi ir juos kuriančius faktus, ar ne? Kaip sakė Haydenas White’as, istorijos yra išrandamos, ne atrandamos. Tad pirmiausia, žinoma, – norvegas Karlas Ove Knausgårdas ir jo asmeninis epas „Mano kova“, kurio trys knygos jau išleistos lietuviškai. Taip, viskas čia tikra, Knausgårdas sėdi ir aprašo savo gyvenimą, tokį, kokį gyvena ir patiria, – ar gali kas būti tikriau? O ar gali kas būti fiktyviau? Tie patys klausimai galiotų ir Carolinos Setterwall „Tikėkimės geriausio“, Edward St Aubyno knygai „Patrikas Melrouzas“.

Visos išvardytos knygos yra daugiau nei „paremtos tikromis istorijomis“. Ir dabar, galvodama ne apie istorijų, o apie literatūros (!) tikrumą, suprantu, kad tekstas, kuris yra padaręs įspūdį ir prie kurio norėčiau grįžti, – tai, pavyzdžiui, Grahamo Swifto „Motinų sekmadienis“. Nuostabus romanas. Skaitant įspūdį darė Hannos Kent „Paskutinės apeigos“, ir visai neįstrigo, praktiškai prasprūdo ta tikrų įvykių plotmė – žymiai svarbiau buvo, kokia ir kaip papasakota istorija. Tas pats galiojo ir prancūzų rašytoją Leïlą Slimani išgarsinusiam romanui „Lopšinė“, kurį irgi įkvėpė tikri įvykiai.

O šiaip vienas geriausių tikroviškumo sapnų, skaitytų pastaraisiais metais, kuris puikiai subalansuoja grožinę ir negrožinę literatūrą ir dokumentiką, fakto ir išmonės tikrumą, yra Mathiaso Enard’o „Kompasas“.

 

Interniu parengė Lina Valantiejūtė

Skaičiau

11,07

Sutaupote 24%

Kaina neregistruotam vartotojui: 14,54 €

Skaičiau

3,08

Sutaupote 21%

Kaina neregistruotam vartotojui: 3,89 €

Skaičiau

12,85

Sutaupote 18%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,59 €

Skaičiau

12,85

Sutaupote 20%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,99 €

Skaičiau

9,28

Sutaupote 18%

Kaina neregistruotam vartotojui: 11,26 €

Skaičiau

11,51

Sutaupote 21%

Kaina neregistruotam vartotojui: 14,49 €

Skaičiau

14,34

Sutaupote 22%

Kaina neregistruotam vartotojui: 18,49 €

Skaičiau

12,38

Sutaupote 17%

Kaina neregistruotam vartotojui: 14,99 €

Skaičiau

13,92

Sutaupote 15%

Kaina neregistruotam vartotojui: 16,46 €

Panašios knygos į „Motinų sekmadienis“

Panašios knygos į „Paskutinės apeigos“

Panašios knygos į „Mano kova. Vaikystės sala“

Panašios knygos į „Kompasas“