„Tėvo sutartis“ – ryškus ir įsimintinas talentingojo švedo Jonas Hasseno Khemirio romanas. Knygos ištrauka

Apžvalgos vizualas

Švedų rašytojas Jonas Hassenas Khemiris jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams – neliko nepastebėtas jo 2019 m. išleistas romanas „Viskas, ko neprisimenu“ (iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė). Šią knygą Švedų institutas įtraukė į dešimtuką geriausių savo šalies knygų, kurias būtina perskaityti. Rašytojo romanas atsidūrė šalia klasikų – Augusto Strinbergo ir Selmos Lagerlöf – kūrinių.

Antrajame, ką tik pasirodžiusiame Jono Hasseno Khemirio romane „Tėvo sutartis“ (iš švedų k. vertė Virginija Jurgaitytė, dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakojimo centre – tėvystė, tėvo ir sūnaus, artimųjų santykiai.

Užsienyje gyvenantis tėvas, o kartu ir senelis, atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Senyvas vyras įsitikinęs, kad jo sūnus – nevykėlis, oduktė ištekėjo ne už to vyro. Savo paties gyvenimą jis laiko nepriekaištingu, bet per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui tenka susidurti su savo praeitimi. Greitai keičiantis pasakojimo perspektyvoms romane išmoningai sukuriamas intymus chaotiškos, neva tobulai normalios šeimos portretas.

Romaną pradėjau turėdamas blankų vaizdą žmogaus, kuris susivokia buvęs niekam tikęs tėvas. Tai man tapo atspirties tašku apmąstyti, ką daro žmogus per vėlai susivokęs? Stengiasi kompensuoti būdamas su anūkais? Bet ar to pakanka?“ – apie romano idėją, knygos rašymo pradžią viename interviu kalbėjo Jonas Hassenas Khemiris. „Būdavo laikotarpių, kai tėvas tapdavo šešėliu, paslaptimi – jis tiesiog dingdavo. Atrodė nesuvokiama, kaip jis ištveria nebendraudamas su savo vaikais. Paauglystėje sukau galvą ieškodamas paprasto atsakymo. Kaltinau tėvą, visuomenę, save patį. Maniau, kad kažką padariau blogai, kad reikėjo geriau mokytis, daugiau pasiekti. Vaikai ir paaugliai greitai prisiima kaltę. Dabar aš puikiai sutariu su savo tėvu, o rašyti romaną buvo įdomu, nes rašydamas atradau savo tėvą savyje, o save – savo vaikuose.”

„Tėvo sutartis“ – intelektuali psichologinė saga, pasakojanti apie sudėtingus santykius. Kartaus humoro ir tylios išminties kupiname kūrinyje klausiama: ar šeiminės aplinkybės nulemia žmogaus likimą? Ar įmanoma iš naujo suderėti tarp šeimos narių sudarytos sutarties sąlygas? Ar jos vis dėlto amžiams pririša šeimą prie praeities?

Jonas Hassenas Khemiris – šiuolaikinis švedų rašytojas, romanų, pjesių, esė ir apsakymų autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių patys svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto ir P. O. Enquisto literatūrinės premijos. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė arti šimto pasaulio teatrų.

Rašytojo kūrybą vertina ne tik gausūs skaitytojai iržymūs literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę J. H. Khemirį vienu įsimintiniausių šiuolaikinių skandinavų rašytojų. Autorius laikomas ne tik talentingu švedų literatūros tradicijų tęsėju, bet ir subtiliu jos novatoriumi, gebančiu minimaliomis priemonėmis sukurti ryškų, įsimintiną ir literatūriškai vertingą kūrinį.

Kviečiame paskaityti knygos „Tėvo sutartis“ ištrauką.

***

SENELIS, KURIS YRA TĖVAS, grįžo į šalį, kurios niekada nebuvo palikęs. Jis stovi eilėje prie pasų kontrolės. Jei poli­ cininkė anapus stiklo užduos įtartinų klausimų, tėvas, kuris yra senelis, liks ramus. Jis nepavadins policininkės kiaule. Nepaklaus, ar ji savo uniformą užsisakė paštu. Tik nusi­ šypsos, parodys pasą ir primins, kad yra šios šalies pilietis  ir nebuvo išvykęs ilgiau kaip šešis mėnesius. Kodėl? Nes čia gyvena jo šeima. Jo mylimi vaikai. Jo nuostabūs anūkai. Jo buvusi žmona išdavikė. Jis niekada nebuvo išvažiavęs ilgiau kaip šešis mėnesius. Šeši mėnesiai yra riba. Dažniausiai jo nebūna penkis mėnesius ir trisdešimt dienų. Kartais penkis mėnesius ir dvidešimt septynias dienas.

Eilė juda pirmyn. Senelis, kuris yra tėvas, turi du vaikus. Ne tris. Vieną sūnų. Vieną dukrą. Jis myli abu. Ypač dukrą. Žmonės sako, kad jie panašūs į tėvą, bet jis nemato beveik jokio panašumo. Jie paveldėjo mamos ūgį, jos užsispyrimą ir nosį. Tiesą sakant, abu yra mažos arba tiksliau didelės mamos kopijos. Ypač sūnus. Jis toks panašus į mamą, kad tėvui, kuris kartais būna senelis, tiesą sakant, gana dažnai, kyla noras pasilenkti ir smūgiuoti jam galva. Bet taip nesi­ elgia. Niekada. Jis susivaldo. Gyvena šioje šalyje gana ilgai, tad žino, kad jausmai čia nepageidaujami. Jausmus reikia uždaryti į mažus, geriausia aiškiai aprašytus skyrelius ir ne­ išleisti, kol nebus priimtos instrukcijos ir sprendimai, kol neatvyks profesionalai, kol valstybės tarnautojas neprisiims atsakomybės už tai, kas dėl jų gali nutikti.

Eilė nejuda. Niekas nepyksta. Niekas nekelia balso. Nie­ kas nesibrauna. Žmonės tik varto akis ir dūsauja. Senelis taip pat. Jis prisimena, kada buvo tėvas. Vaikų šventės ir atostogos šiltuose kraštuose, dziudo treniruotės ir ligos, pianino pamokos ir mokslo metų pabaigos šventės. Jis pri­ simena puodkėlę, kurią dukra, o gal sūnus, pasiuvo per bui­ ties darbų pamokas. Ant jos buvo išsiuvinėta: „Geriausias tėtis pasaulyje“. Jis buvo nuostabus tėvas. Jis nuostabus se­ nelis. Tas, kuris teigia kitaip, meluoja.

Kai tėvas, kuris yra senelis, prieina prie pasų kontrolės posto, anapus stiklo sėdinti uniformuota moteris per kelias sekundes spėja dirstelėti jam į akis, nuskenuoti jo pasą ir mostelėti, kad praeitų.

Sūnus, kuris yra tėvas, išvažiuoja į biurą, vos tik užmiega vaikai. Viena ranka surenka nuo grindų paštą, o kita už­ daro duris. Sudeda produktus į šaldytuvą ir sumeta sporti­ nius drabužius į vieną iš spintų. Prieš išsitraukdamas dulkių siurblį, keletą kartų apeina butą, pasiėmęs virtuvinio po­ pieriaus ir semtuvėlį, kad subrauktų per paskutines paras virtuvėje, vonios kambaryje ir prieškambaryje sugulusius negyvus tarakonus. Miegamojoje dalyje pakeičia patalynę, vonios kambaryje – rankšluosčius, pripildo plautuvę van­ dens, kad atmirktų puodeliai su pridžiūvusiais kavos liku­ čiais. Atidaro balkono duris ir vėdina patalpą. Šiukšlinę virtuvėje primeta reklaminių lankstinukų, surukusių kivių, mandarinų, kietų kaip žolės riedulio kamuoliukai, suplė­ šytų vokų ir parudavusių obuolių graužtukų. Dirstelėjęs į laikrodį supranta, kad spės. Net nereikia itin skubėti.

Išplauna prieškambario ir virtuvės grindis. Išvalo vo­ nią, praustuvę ir klozetą. Baigęs, padeda vonios kambaryje muilą ir kempinę. Galvoja, kad jei tik tėvas tai  pamatys, gal nepaliks biuro tokio kaip paskutinį kartą. Ir priešpas­ kutinį.

Sūnus suberia kavos kapsules į plastikinį maišelį, maišelį įdeda į dėžutę, dėžutę įstumia giliai į spintelę. Kvepiančias žvakes, kurias gimtadienio proga padovanojo sesuo, sude­ da į kitą maišelį ir paslepia įrankių dėžėje. Brangius tuno konservus ir stiklainėlius su pinijomis ir graikiniais rie­ šutais bei moliūgų sėklomis sudeda į tuščią spausdintuvo kasetės dėžę ant šaldytuvo. Smulkias monetas iš dubenėlio ant komodos prieškambaryje susiberia į dešinę džinsų ki­ šenę. Akinius nuo saulės įsideda į kuprinę. Viską  apeina dar kartą. Baigta. Biuras  paruoštas  tėvo  vizitui. Žvilgteli  į laikrodį. Tėvas jau turėtų būti čia. Tikrai pasirodys bet kurią akimirką.

Tėvas, kuris yra senelis, stovi prie bagažo grąžinimo juostos. Visi lagaminai atrodo vienodi. Jie blizga kaip kosminiai lai­ vai ir turi ratukus, panašius į riedlenčių. Iš toli matyti, kad pagaminti niekalų fabrikuose Azijoje. Jo lagaminas  tvir­tas, pagamintas Europoje. Atlaikė daugiau kaip trisdešimt metų, atlaikys dar dvidešimt. Jis neturi jokių ratukų, kurie gali sulūžti. Užtat apklijuotas seniai bankrutavusių skry­ džių bendrovių lipdukais. Kai jo siekia nuo bagažo juostos, jauna mergina imtynininkės rankomis klausia, ar nereikia pagalbos. Ne, ačiū, sako senelis ir nusišypso. Jam pagalbos nereikia. Ypač nepažįstamų žmonių, kurie pasisiūlo vien ti­ kėdamiesi gauti už tai pinigų.

Jis užkelia lagaminą ant bagažo vežimėlio ir stumia jį link išėjimo. Lėktuve buvo aptiktas kažkoks techninis ge­ dimas. Keleiviai turėjo įlipti, išlipti ir vėl sulipti. Jo vaikai apie vėlavimą bus perskaitę internete. Sūnus pasiima seserį automobiliu. Jie važiuoja greitkeliu į šiaurę. Sūnus pastato automobilį beprotiškai brangioje trumpojo stovėjimo aikš­ telėje, dukra išima iš bagažinės stilingąjį tėvo paltą. Kaip  tik dabar juodu stovi pasirengę kitoje pusėje. Dukra švyti šypsena. Sūnus su ausinėmis. Jiems nereikia jokių dovanų. Gana ir to, kad jie čia.

Sūnus,  kuris  yra  tėvas,  laukdamas  tėvo   gali   pamėgin­ti ką nors nuveikti. Patikrinęs, ar virdulyje nėra negyvų

tarakonų, užkaičia vandenį. Įjungia kompiuterį ir peržiūri metinę butų bendrijos, esančios Utsikteno gatvėje 9, ata­ skaitą. Prisijungia prie savo Mokesčių inspekcijos paskyros ir pateikia prašymą atidėti mokesčius laisvai samdomam žurnalistui ir restauratoriui, vėluojantiems apmokėti sąs­ kaitas. Surašo darbus, kuriuos reikia padaryti iki dukros gimtadienio šventės kitą sekmadienį. Priminti tėvams, ku­ rie dar nepatvirtino, ar dalyvaus. Paruošti žaidimus. Nu­ pirkti balionų, popierinių lėkščių, girliandų, šiaudelių, gė­ rimų, produktų tortui. Taip pat virvutę ir drabužių segtukų laimės šuliniui. Dirsteli pro langą. Nieko baisaus. Nieko nenutiko. Tėvas tik vėluoja.

Kartą susitiko su seserimi Centrinėje stotyje ir kartu lau­ kė atvažiuojančio tėvo. Sėdėjo už stiklo ant suolų priešais autobusų stotelę surėmę nugaras arba padėję galvas vienas kitam ant peties ar ant kelių. Jis žiūrėjo į stoties laikrodį ir svarstė, kur galėtų būti tėvas. Sesuo nuėjo į kioską ir grįžo nusipirkusi avietinį glotnutį, sumuštinį ir latės. Jis nusiėmė ausines ir davė seseriai paklausyti amerikiečių reperių Royce da 5’9’’, Chino XL ir Jadakiss naujų dainų. Sesuo nusiėmė ausines, nusižiovavo ir vėl ėmė kalbėtis, pavyzdžiui, apie intymiąją higieną su keliomis pensininkėmis, laukiančio­ mis naktinio autobuso į Varbergą. Sūnus, kuris tuomet dar nebuvo tėvas, pakilo nuo suolo ir priėjo prie lango. Sesuo, kuri tuomet dar nebuvo mama, atsigulė ant suolo, po galva tarsi pagalvę pasidėjusi rankinę, ir užmigo. Kas penkiolika minučių atvažiuodavo vis kitas autobusas iš oro uosto. Tėvo vis nebuvo. Sūnus atsisėdo, atsistojo, vėl atsisėdo. Apsaugos darbuotojai pažadino benamį. Du taksi vairuotojai žaidė

„Gomoku“ arba lošė žirgų lenktynėse. Iš autobusų išlipda­ vo pasiklydusių turistų, kurie iš pradžių paeidavo į vieną pusę, paskui į kitą. Jis dirstelėjo į miegančią seserį. Kaip ji gali būti tokia rami? Ar nesupranta, kad kažkas atsitiko? Jų tėvas suimtas. Kariškiai suėmė jį belipantį į lėktuvą, paprašė parodyti pasą, apkaltino esant slaptu agentu, kontrabandi­ ninku, opozicionieriumi. Dabar jis sėdi šaltoje kameroje ir mėgina įtikinti kariškius, kad neturi jokių giminystės ryšių su vaikinu, kuris kalėjime padegė pats save, protestuodamas prieš vyriausybės politiką. Mūsų giminė didelė, sako jis. Tai dažnai pasitaikanti pavardė. Aš ne politikas, o pardavėjas, patikina ir nusišypso kerinčia šypsena. Jei kas nors gali iš­ sisukti nuo kameros kalbėdamas – tai jis. Sėskis ir nurimk, liepė atsibudusi sesuo. Kvėpuok. Viskas gerai. Devyniasde­ šimt minučių, pasakė sūnus ir papurtė galvą. Visgi keistoka, kad lėktuvas nusileido prieš devyniasdešimt minučių, o tė­ vas dar nepasirodė. Ramiai, pasakė sesuo ir privertė atsisės­ ti. Visai nekeista. Iš pradžių jis palauks, kol visi išlips. Tada susirinks pamirštus laikraščius ir neišgertus vyno butelius. Nueis į savo mėgstamiausią tualetą, paskui pasiims lagami­ ną ir gerai apžiūrės jį. Ir jeigu aptiks bent menkiausią įbrė­ žimą, – o taip visada būna, – atsistos į eilę pateikti skundą, ar ne? Brolis linktelėjo. Tėvas praneš, kad lagaminas subrai­ žytas, bet oro uosto darbuotojai negalės suprasti, ar vyriškis nusiteikęs rimtai, ar juokauja, nes lagaminas gali būti matęs ir Antrąjį pasaulinį karą. Jie sakys, kad nekompensuoja nu­ sidėvėjimo. Tėvas  supyks ir ims šaukti, kad klientas  visada

teisus. Nebent moteriškė bus jauna ir graži, pasakė sūnus. Būtent, pritarė sesuo. Tada jis nusišypsos ir pasakys, kad su­ pranta. O tada? – paklausė brolis ir šyptelėjo. Tada jis pra­ eis muitinę, atsakė sesuo. Koks nors nepatyręs muitininkas pagalvos, kad tėvas ką nors slepia. Sustabdys jį. Klausinės. Paprašys užeiti į galinį kambarį ir parodyti, kas lagamine. O ką ras? Nieko. Lagaminas beveik tuščias. Tik keletas marš­ kinių. Ir šiek tiek maisto. Tai visada užtrunka, patikino se­ suo. Be reikalo nerimauji.

Sėdėjo tylėdami. Atvažiavo autobusas. Dar vienas. Kai nuvažiavo, stotelėje ant šaligatvio juodu išvydo tėvą. Kaip visada su tais pačiais drabužiais. Tas pats iki blizgesio nu­ trintas švarkas. Tie patys nunešioti batai. Tas pats lagami­ nas, ta pati šypsena ir visada toks pat pirmas klausimas: ar turite mano paltą? Dukra ir sūnus išėjo laukan. Jie užmetė tėvui ant pečių paltą ir paėmė jo lagaminą. Pasveikino jį sugrįžus namo ir kaip kaskart pagalvojo, ar žodis „namo“ čia tinka.

Tėvas, kuris yra senelis, išeina į atvykimo salę. Pamato lau­ kiančiųjų žvilgsnius. Visų veidai neryškūs, tarsi nusikaltėlių stebėjimo kamerų įrašuose. Jaunos moterys geria arbatą iš vienkartinių puodelių. Barzdoti vyrai per siauromis kelnė­ mis kažką skaito savo telefonuose. Du gražiai apsirengę tėvai neša perlenktą plakatą. Juos filmuoja giminaitis, jo pakelta ranka primena kobrą. Keli vyrai laiko puokštes ir striukes. Tėvas tokius tipus gerai pažįsta. Yra matęs anks­ čiau. Šie švedai laukia savo žmonų tailandiečių. Susipažino internete ir susižadėjo net nesusitikę, o dabar laiko striukes, nes nori parodyti, kad yra geri ir rūpinasi, jog merginų ne­ ištiktų šokas nuo šalčio. Tačiau geri vyrai neima į žmonas kekšių iš kito pasaulio krašto, galvoja jis ir pasuka link išėji­ mo. Nesidairo vaikų, nes žino, kad jų čia nėra. Visgi pastebi, kad jo akys ieško. Akys tikisi.

Mato didelę afrikiečių šeimą. Vyrai panašūs į narkotikų platintojus. Mato jauną pakistanietį su apgamu paakyje, jis stipriai mirksi, lyg jaudintųsi arba būtų ką tik pabudęs. Ko gero, žydras. Akivaizdu iš aptemptų marškinių ir pūkuoto šaliko. Senelis eina toliau, pro naktį dirbančią kavinę, pro taksi vairuotojus, laikančius lapus su švediškomis pavar­ dėmis arba angliškais įmonių pavadinimais. Praeina naktį nedirbančią valiutos keityklą ir apvalią koloną su dideliais žaliais lipdukais, kuriuose parašyta, kad būtent čia yra de­ fibriliatorius. Kas, po velnių, yra defibriliatorius? Ir jei jau taip svarbu turėti defibriliatorių, kodėl jo nėra visuose oro uostuose? Ne. Jų yra tik čia, šitoje keistoje šalyje, kurios po­ litikai nusprendė, kad atvykimo salėje be defibriliatoriaus nesaugu.

Senelis, kuris nebesijaučia tėvu, stumia vežimėlį link au­ tobusų stotelės. Lauke vėjuota. Jis visą gyvenimą keliauja per šį oro uostą. Saulei šviečiant, lyjant, žiemą, vasarą. Ne­ svarbu. Išėjus iš penkto terminalo visada pučia vėjas. Jis pa­ našus į uraganą bet kokiu oru. Šalikas virsta vėliava. Švarkas virsta sijonu. Jis toks stiprus, kad ten stovintys ir autobuso laukiantys žmonės turi slėptis tarp cementinių kolonų, kad nebūtų priversti šokti – du žingsniai dešinėn, vienas pir­myn, vėjui juokiantis ir kaukiant į taktą.

Prisimerkęs pažvelgia į monitorių. Iki kito autobuso keturiolika minučių. Vienas bus ką tik nuvažiavęs. Ketu­ riolika prakeiktų velnio minučių. Iš už kampo pažvelgia jo žmona. Keturiolika minučių! – džiugiai sušunka ji. Laimė, kad ne šimtas keturiolika! Žiauriai šalta, sumurma jis. La­ bai gaivu, sako ji. Niekas neatėjo manęs pasitikti, sako jis. Aš čia, sako ji. Aš sergu, sako jis. Kaip nepasisekė, bet visgi pasisekė, kad tai diabetas, o ne kokia nors kita lėtinė liga, sako ji, nes diabetą lengva kontroliuoti, esu girdėjusi apie ligonius, kuriems nebereikėjo insulino, kai jie pakeitė mity­ bą, o tau juk net šiek tiek patinka visi tie švirkštai ir cukraus kiekio matavimai. Aš po truputį anku, sako jis. Bet mane matai? Taip. Kaip pasisekė, sako ji ir nusišypso. Jos trumpus plaukus taršo vėjas. Kaip nepasisekė, bet visgi pasisekė. Tai jos mantra. Kad ir kas nutiktų. Kai dukters bendraklasis susilaužė ranką, ji pirmiausia paklausė, dešinę ar kairę. Kai­ rę, atsakė dukra. Kaip nepasisekė, bet visgi pasisekė, pasakė žmona. Jis kairiarankis, pridūrė dukra. Tada turės  galimy­ bę lavinti dešinę ranką. Kaip nepasisekė, bet visgi pasisekė. Vyras nusišypso tai prisiminęs. Vėjas nurimsta. Pasidaro tylu. Žmona prieina,  paglosto  jam  smilkinį  ir  pabučiuo­ ja į skruostą tokiomis šaltomis lūpomis, lyg tos būtų lifto mygtukai. Beje, sušnabžda ji. Žmona? Kodėl galvoji apie mane kaip apie savo žmoną? Juk mes išsiskyrėme daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Vėjas grįžo. Ji dingo. Jo kūnas silpnas. Kažkas negerai akims. Jis nori tik namo. Namų ne­ turi. Yra taksi. Ir greitieji traukiniai. Bet jis lauks autobuso. Visada laukia autobuso.

Skaičiau

13,97

Sutaupote 12%

Kaina neregistruotam vartotojui: 15,79 €