„Negyvenama žemė“: „Kai kur vasaros taps neištveriamai karštos ir tai išvys dar mūsų karta“

Apžvalgos vizualas

„Dažnai galvojame, kad mūsų modernių civilizacijų tvirtovės apsaugos mus nuo gamtinių jėgų. Tačiau tai tik šių dienų mitas. Manau, kad jau dabar galime sakyti, jog kai kurios pasaulio vietos žlunga dėl klimato kaitos“, – sako knygos „Negyvenama žemė“ autorius, JAV žurnalistas Davidas Wallace’as-Wellsas. Jo knyga „Negyvenama žemė: ateities istorija“ sukėlė didžiulį rezonansą mokslo pasaulyje ir plačiojoje visuomenėje dėl savo kontroversiškumo ir fatališkų išvadų. Tai viena svarbiausių ir labiausiai aptariamų praėjusių metų knygų, skirta šiuo metu visame pasaulyje nepaprastai aktualioms klimato kaitos keliamoms problemoms.

D. Wallace’as-Wellsas analizę pradeda nuo niūrios išvados: ištisus dešimtmečius nespėjame kovoti su klimato kaita ir neabejotinai gyvensime karštesniame, žmonėms nepalankesniame pasaulyje. Nekalti žmonės, besistengiantys kuo mažiau prisidėti prie aplinkos užterštumo, ribojantys vartojimą, kentės labiau nei kaltieji. Vienintelis likęs klausimas – kaip greitai sureaguosime ir kiek žalos pavyks išvengti.

Autorius knygoje nebijo emocijų, tačiau jas pagrindžia faktais ir į ekologinę krizę žvelgia su atsargiu optimizmu. Jo manymu, žmonija pasiruošusi įveikti šį iššūkį. Apie tai pokalbis su knygos „Negyvenama žemė“ autoriumi.

 

Knygos pradžioje pareiškiate, kad nesate gamtosaugininkas ir net nejaučiate stipraus ryšio su gamta. Tad kas jus pastūmėjo parašyti tokio atgarsio sulaukusią knygą?

Baimė. 2016 metų pradžioje mano akys užkliuvo už daugybės tyrimų, susijusių su klimato kaita, kuri man pasirodė skubus ir nerimą keliantis reiškinys, bet žiniasklaidoje tam nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Pradėjęs gilintis į tyrimų duomenis pamačiau, kokia ši tema plati: buvo sunku rasti bent vieną žmogaus gyvenimo aspektą, kurio nepaveiks klimato kaita. Nesvarbu, kas mes esame, kur gyvename, kaip saugiai jaučiamės. Negalėjau nepasidalinti savo atradimais su visuomene.

Pastaruosius 30 metų visi puikiai žinojome, kad klimato kaita kelia didžiulę grėsmę, bet to žinojimo nepakako, kad iš esmės ką nors pakeistume, ir tai kelia nerimą. Užuot ką nors keitę, kasmet išmetame vis daugiau ir daugiau teršalų. Pakako vos vienos kartos, kad žmonijos veiksmai sudarkytų visos planetos pusiausvyrą ir dabar turime maždaug tiek pat laiko, kad ją atstatytumėme užsitikrindami sąlyginai saugią ateitį. Gyvename ypatingu laiku – visi tapsime abiejų istorijos pusių liudininkais.

 

Įprasta manyti, kad visi galime stoti į kovą su klimato kaita, priimdami individualius sprendimus. Pavyzdžiui, neskraidyti lėktuvais ar mažiau naudotis automobiliu. Tačiau akivaizdu, kad mūsų galimybės nelygios – juk ne kiekviename mieste teikiamos patikimos viešojo transporto paslaugos. Be to, autobusai taip pat išmeta didelį kiekį teršalų. Kaip galėtume išspręsti šią problemą?

Paprasti žmonės vis dar neįsisavina kelių esminių dalykų. Pirma, norint stabilizuoti klimatą, nebeužteks vien sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Bet kokie papildomi teršalai, kuriuos išskirsime į atmosferą ir toliau kaitins planetą. Net jei sumažintume išmetamų teršalų kiekį 80%, vis tiek neišvengtume temperatūros augimo.

Neužtenka pasakyti, kad mums reikia transporto priemonių, kurios išmestų mažiau anglies dvideginio. Mums skubiai reikia transporto priemonių, kurios iš viso nepaliktų anglies dvideginio pėdsako. Mano galva, tai puikiai parodo, į kokią infrastruktūrą, į kokius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą turėtumėme investuoti bei kokius sprendimus turi priimti visuomenės nacionaliniu ir pasauliniu mastu.

 

„Negyvenamoje žemėje“ kalbate apie klimato kaitos poveikį psichinei sveikatai, pavyzdžiui, sielvartą, juntamą po stichinės nelaimės. Kokį ryšį įžvelgiate tarp gyvenamosios vietos ir identiteto bei kaip tai gali paveikti klimato kaita?

Tai sudėtingi klausimai, apie kuriuos dar nė nesusimąstėme. Pagalvokite apie liūčių sezoną Pietų Azijoje – juo grindžiama visa to krašto mitologija, galima sakyti visa kultūra. Liūčių sezonas svarbus tos pasaulio dalies gyventojų laiko, tautos, istorijos, gamtos suvokimui. O čia, Vakaruose, ypač pastaruosius 50 metų, dažnai galvojame, kad mums pavyko pabėgti nuo gamtos, kad mūsų modernių civilizacijų tvirtovės apsaugos mus nuo gamtinių jėgų. Tai tik šių dienų mitai.

 

Stebint, kaip visos ekologinės problemos susilieja į vieną, ar yra vietų, kuriose žlugimas atrodo  neišvengiamas?

Manau, kad jau dabar galime sakyti, jog kai kurios pasaulio vietos žlunga dėl klimato kaitos. Kaip pavyzdį galiu pateikti Siriją, kurią sausra ir su ja susijęs maisto stygius privedė prie pilietinio karo. Nesakau, kad tai buvo vienintelė karo priežastis, bet nepaneigsime šių veiksnių svarbos.

Manau, kad per porą ateinančių dešimtmečių išvysime dar ne vieną panašų atvejį, ypač Vidurio Rytuose ir Pietų Azijoje. Moksliniai tyrimai rodo, kad šiose vietovėse vasaros taps neištveriamai karštos ir tai patirs dar mūsų karta. Dėl to tikrai turėtumėme pradėti ruoštis dideliam pabėgėlių antplūdžiui ir iš esmės pakeisti šiandieninę geopolitiką. Turime pradėti kurti pasaulį, kuris svetingai priims šimtus milijonų pabėgėlių dėl klimato kaitos. Jungtinių tautų vertinimu, šis skaičius iki amžiaus vidurio gali tapti ir ženkliai didesnis. 

 

Gamtosaugos filosofas Davidas Orras pastebėjo, kad ir toliau ugdome jaunimą taip, lyg mūsų planeta nebūtų kritinėje būklėje. Kaip žmonės turėtų auginti vaikus šiuolaikiniame pasaulyje?

Pagrindinė pamoka arba esminė vertybė, kurią norėčiau perduoti savo dukrai, skambėtų taip pat, net jei negyventume ekologinės krizės laikotarpiu. Noriu išugdyti žmogiškąją atjautą. Per ateinančius kelis dešimtmečius savomis akimis pamatysime daugelį siaubingų klimato kaitos pasekmių, apie kurias rašau knygoje. Gali būti, kad po kokių 30 metų žiūrėdami į šiandieninę situaciją stebėsimės: „Dieve, toks gyvenimo būdas buvo siaubingas, besaikis, nedovanotinas.“ Ir vis dėlto, labai gali būti, kad gyvensime lygiai taip pat – pasąmoningai neigdami mus supančias bėdas. Visai taip, kaip Vakarai šiuo metu atsisako svarstyti arba pražiūri kitų kančias. Mums atrodo, kad niekuomet negalėtumėme gyventi pasaulyje, kur kasmet oro tarša žudo milijonus, tačiau jau dabar jame gyvename. Tikiuosi, kad mano dukra ir jos karta nenusisuks nuo problemų, o visi žiaurumai juos paskatins imtis veiksmų.

 

Knygoje teigiate, kad jūsų paties pasaulėžiūra yra ganėtinai antropocentriška. Ar manote, kad toks žmonėms būdingas požiūris keisis?

Manau, kad neabejotinai atsisakysime minties, jog gyvename nepriklausomai nuo gamtos. Pamatysime, kokie pririšti prie jos esame. Manau, kad dauguma žmonių gaili gyvūnų labiau nei aš. Tikiu, kad dauguma žmonių jaučia daug didesnį dėkingumą gamtai ir jos galybei nei aš. Tačiau abejoju, ar tikslinga sutelkti visą politiką į šias dvi sritis ir visai nesirūpinti savo interesais. Akistatoje su klimato kaita žmogiškieji interesai tikrai pakankamai aiškūs: mūsų pačių ir ateinančių kartų gyvenimai bus sugadinti, jei nesiimsime veiksmų.

Žinau, kai kurie su manimi nesutiks. Kai kurie tiki, kad pasaulis sukasi ne apie žmones. Ir aš visiškai neprieštarauju tokiai nuomonei. Nesvarbu, kokia istorija jus įkvepia. Manau, kad apskritai klimato kaita susirūpinę žurnalistai ir aktyvistai išnaudoja per daug energijos klausimams: „kaip čia papasakoti istoriją? Kaip suburti visus ko nors imtis?“ Nėra vieno teisingo atsakymo – visi atsakymai teisingi. Klimato kaitos tema per plati, kad susikoncentruotume tik į vieną istoriją.

 

Nors jūsų knyga „Negyvenama žemė“ baigiasi pozityvia gaida ir jūs pats tikite, kad dar ne per vėlu stoti į kovą su klimato kaita, ką pasakytumėte visiems, kuriuos perskaičius jūsų knygą apims neviltis dėl šios problemos masto?

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įveikti neviltį galime imdamiesi veiksmų ir siekdami progreso. Paraginčiau žmones išnaudoti savo baimę kaip motyvaciją ko nors griebtis. Tikrai geriau pasijusite. Trumpam sustoję ir pažvelgę iš šalies, pamatysime, kad visi drauge lyg lunatikai žingsniuojame link katastrofos. Dėl mūsų visuotinio abejingumo planeta jau dabar yra karštesnė nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje, o priešaky – dar drastiškesnis atšilimas. Dabar pagrindinis klausimas toks: ar apsvarstysime, ką galime padaryti, ir imsimės veiksmų, ar gyvensime su visomis tomis pasekmėmis?

Jeigu sunku net pagalvoti apie kelią, kuriuo einame (o ir turėtų būti nelengva), pagalvokite, kaip sunku bus realybėje išgyventi visą tai, apie ką skaitote. Nebegalime ignoruoti šios problemos. Jei praleisime ją pro akis, teks gyventi pasaulyje, kuris dabar mums kelia tiek baimės.

 

Pagal www.theguardian.com, www.rollingstone.com parengė Augustė Burbaitė

Skaičiau

15,07

Sutaupote 23%

Kaina neregistruotam vartotojui: 19,69 €