Išlikti gyvai nacių sostinėje: apie tai išdrįso prabilti tik po daugiau nei penkiasdešimties metų. Knygos ištrauka

Apžvalgos vizualas

Autobiografinis jaunos žydaitės Marie Jalowicz Simon, sugebėjusios per karą prasislapstyti nacionalsocialistiniame Berlyne, pasakojimas apie savo patirtį, persekiotojus, pagalbininkus ir išdavikus.

1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje.

Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eiti dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.

Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.

Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.

Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.

„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.

Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.

Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė.

Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.

Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.

Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.

Marie Jalowicz Simon. Leidyklos „Briedis“ nuotr. (kair.)

„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.

Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą.

Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą.

Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.

Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.

Kviečiame skaityti knygos „Išlikti gyvai“ ištrauką.

***

Pirmąsias žinias apie 1944 metų liepos 20 dienos įvykius išgirdau per užsienio radiją. Labai susijaudinusi stovėjau prie detektorinio imtuvo palei kambario sieną. Tikėdamasi sužinoti daugiau, stypsojau prie jo kelias valandas.

Bet užsienis pranešė tik tą pačią šykščią informaciją kaip ir vokiečių radijas: vokiečių karininkai organizavo pučą. Tačiau pasikėsinimas į Hitlerį nepavyko.

Iš pradžių ši žinia mane nepaprastai nuvylė. Išsilaisvinimas pašalinus Hitlerį akimirką atrodė visai čia pat, o tada viskas žlugo. Bet paskui pagalvojau: na ir gerai. Pasikėsinimą suplanavę karininkai niekada nesmerkė Hitlerio už tai, kad šis pradėjo karą; jie pasipiktino tik dabar, nes jis karą pralaimi.

Jie nemėgo Hitlerio, kadangi šis buvo prasčiokas plebėjas, o ne kilęs iš senosios aristokratijos ar tradicinės karininkijos kaip jie. Jie anaiptol nebuvo antifašistai, jie buvo konservatyvūs kariškiai. Tariau sau: jei būtų pavykę laimėti karą be penkių minučių dvylika, tai būtų buvęs abejotinas kompromisas.

Vokietija turi būti visiškai nugalėta, turi įžygiuoti rusai ir kiti Sąjungininkai, Berlyne turi suplevėsuoti raudona vėliava. Burgersui vakare grįžus iš darbo, mudu ilgai apie tai šnekėjomės; jo požiūris sutapo su manuoju.

Vieninteliai žmonės, su kuriais galėjome atvirai diskutuoti tokiomis temomis, buvo Julė ir Trudė Neukės. Vis dar lankydavome juos kas antrą savaitę; kartais skaičiuodavau dienas ir valandas iki kito susitikimo. Dabar buvo itin svarbu pasidalinti nuomonėmis.

Nieko blogo nenujausdama, džiugiai nusiteikusi kitą šeštadienio popietę Schönleino gatvės tryliktame name užbėgau laiptais aukštyn. Julius tylėdamas atidarė duris. Tylėdamas nuvedė mus per prieškambarį į virtuvę. Sustojome tarpdury, o jis priėjo prie lango, atsisėdo ant kėdės, čiupo trikojį ir kaip pamišęs ėmė kalti batą. Iš lauko dvelkė šiltas vasaros vėjas.

Mudu su Burgersu klausiamai susižvelgėme. Julė su mumis nepasisveikino, nepakvietė atsisėsti, niekaip nepaaiškino savo elgesio. Veidas sustingęs į įsiūčio kupiną grimasą. Tik po ilgo kankinančio laukimo, mums bejėgiškai stebint, kaip Julė daužo per trikojį, jis padėjo įrankį, pažvelgė į mus ir tepasakė:

– Trudę suėmė.

Tai trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nebuvo ko aptarinėti. Pats Julė dar nežinojo visų smulkmenų. Pasekmės mums buvo aiškios: artimiausiu metu laikytis kuo toliau nuo Schönleino gatvės. Gal po mėnesio ar pusantro Julė sužinos ką nors daugiau: ar butas stebimas, ar daromos kratos, kur įkalinta Trudė. Tada Gerritas vienas jį aplankys ir išsiaiškins padėtį. Jam negrėsė toks pavojus kaip man, nes Berlyne jis gyveno legaliai.

Vėliau sužinojome, kad Julei niekas nieko nepaaiškino. Jau suimdami jo žmoną į jį žiūrėjo kaip į tuščią vietą.

– Jūsų nereikia! – tepasakė jam.

Savo grupelėje Trudė visąlaik tvirtino, kad jos vyrui nevalia žinoti apie jos politinę veiklą. Jo negalima nervinti ir galiausiai jis dar supyksiąs, kad ji lendanti į politiką, užuot sekmadieniais virusi skanius pietus. Tikriausiai šnipas, galiausiai išdavęs grupelę, ja patikėjo.

Paskui, vėlyvą 1944 metų rudenį, vėl ėmėme reguliarai lankytis pas Julę Neukę. Jam sekėsi prastai. Jį slėgė didžiulis nerimas dėl žmonos, atsakomybė už podukrą bei posūnį ir dar kankino kojų opos. Finansinė padėtis taip pat buvo apgailėtina. Ne kažin kuo galėjome jam padėti, tik tiek, kad kaskart atnešdavome puskepalį duonos.

O karas vis tęsėsi.

Laikraščiuose buvo apstu pranešimų apie mirtį, ir aš atkreipiau dėmesį, kaip skirtingai jie suformuluoti. Jei būdavo rašoma, kad šeimos sūnus „krito už fiurerį, tautą ir tėvynę“, tokie pranešimai neabejotinai buvo nacių. Bet buvo ir tokių kaip vienos šeimos iš Šarlotenburgo: „Viešpats Dievas pasiėmė mūsų dukterį.“ Jauna moteris žuvo per bombardavimą.

Tame pranešime gedima ir mielos namų šeimininkės, kuri buvo šeimos narė. Tokiame pranešime tarp eilučių buvo aiškiai įskaitoma antinacinė nuostata, bet suformuluota taip, kad valdžia nesuprastų. Įsiminiau tų žmonių pavardę ir adresą ir užsibrėžiau: pakliuvusi į bėdą kreipsiuosi į juos. Jie man padės.

Subombarduoti buvo ir Luisės Blasės abiejų netikrų seserų – Klaros Kalliwodos ir Annos Zouplnos – namai. Abi teiravosi, ar negalėtų prisiglausti bute prie Oberbaumo – nors metų metus ar net dešimtmečius nepalaikė su Luise Blase jokių ryšių. Senutė abiejų atsikratė, sakydama, kad abu kambariai išnuomoti: vienas svetimšaliui darbininkui iš Olandijos, kitas – jaunai panelei.

Tačiau vieną dieną už durų išdygo Kurtas. Namas, kuriame jis gyveno, buvo sugriautas iki pamatų. Visa šeima – tėvas, motina ir trys vaikai – sėdėjo pas mus virtuvėje: jiems reikėjo pastogės. Trudelė ir vėl laukėsi. Šįsyk iškilo realus pavojus: juk Kurtas žinojo, kad vienas buto kambarys tuščias. Mudu tučtuojau susižvelgėme. Kurtas nežymiai papurtė galvą, o aš lygiai taip pat nežymiai atsakiau: geriau nereikia.

Abu žinojome: poniai Blasei ir jos ant anglių dėžės amžinai kiurksančiai nekenčiamai marčiai nepavyks išvengti katastrofos. Bet iš Trudelės tikrai galėjai laukti, jog užsigeis atsikraustyti prie Oberbaumo ir pareikalaus, kad olandas nuomininkas nešdintųsi kur pipirai dygsta. Šiaip ar taip, Burgersui ir man vis nedavė ramybės gandai, kad vadinamieji svetimšaliai darbininkai nebegalės nuomotis būsto privačiai ir turės išsikelti į jiems skirtus bendrabučius.

Poniai Blasei neabejotinai buvo sunku sūnui pasakyti, kad visai jo šeimai neužteks vietos. Bet Kurtui viskas tiko. Pakalbėjęs su motina atėjo pas mane į kambarį ir paprašė parašyti raštą NSDAP: jis esąs daugiavaikis tėvas, jų namas visiškai subombarduotas, tegu jam skubos tvarka skiria butą.

Tą vienintelį kartą gyvenime pasirašiau privalomąja formule Heil Hitler! Kurtui labai greitai skyrė kitą butą, deja, ir jis buvo pasibaisėtina ledainė.

Leidykla „Briedis“

Skaičiau

9,79

Sutaupote 30%

Kaina neregistruotam vartotojui: 13,99 €