Paskutinis mūšis. Netekti abiejų kojų – didžiulė kaina už tai, kad tave bent išklausytų

Apžvalgos vizualas

Peteris Hennas gimė 1920 m. balandžio 18 d. Jis tapo kariu tik dėl to, kad jo šalis kariavo – taikos metu jis būtų buvęs civilinės aviacijos lakūnas. Leidykla „Briedis“ pristato vokiečių karinių oro pajėgų piloto Peterio Henno knygą „Paskutinis mūšis“.

Nepanašu, kad P. Hennas būtų žavėjęsis nacizmu ar pasireiškęs kaip aistringas nacionalistas, pats niekuomet ir nemini šios temos, išskyrus išsakomas abejones aukštų partijos pareigūnų kalboms bei jų propagandos argumentams. P. Hennas paėmė į rankas ginklą, bet vylėsi kada nors jį padėti atgal.

Šis dvidešimt trejų metų leitenantas, kaimo paštininko sūnus, ketinęs tapti mokytoju, vargiai galėjo įtikti naikintuvų grupės vadui. Liuftvafėje, kaip ir Vermachte, visuomet buvo branginami tik tie karininkai, kurie baigė pagrindines karo akademijas. Likusieji laikyti daugiau pabūklų mėsa, kurią dėl tikslo galima ir paaukoti. Tačiau karas paskirsto laipsnius ir laurus atsitiktine tvarka.

Į mūšį Peteris buvo išleistas tik 1943 metais, tuo metu, kai Hitlerio nesėkmės pradėjo darytis vis rimtesnės.

Niekas kitas taip nepraskaidrina kariauninkų protų, kaip pralaimėjimai. Jis buvo išsiųstas į Italiją, grąžintas į Vokietiją, vėl išvyko į Italiją, praleido kurį laiką Rumunijos ligoninėse, dalyvavo beprotiškame puolime Antrajame fronte ir baigė karą Čekoslovakijoje, patekęs į rusų nelaisvę, iš kurios grįžo 1947 metais smarkiai suluošintas. Iš visų pusių persekiojamas pralaimėjimų jis keliauja nuo nelaimės prie nelaimės, patiria avariją, šoka su parašiutu, prabunda operacinėje, vėl grįžta pas draugus, kol kokia nors nauja nelaimė bloškia jį žemyn...

Netekti abiejų kojų – didžiulė kaina už tai, kad tave bent išklausytų. Nedažnai sutiksi žmogų, kuris atiduotų dar daugiau, bet vis dėlto tai buvo kaina, kurią sumokėjo 51-osios naikintuvų eskadros „Mölders“ naikintuvo pilotas Peteris Hennas už tai, kad parašytų šią knygą.

Italijoje fronto linija dabar driekėsi šiauriau Romos, o Ploještyje naftos telkiniai jau degė. Mūsų naikintuvų grupė blaškėsi lyg ratu svaidomas kamuolys tarp Rumunijos, Bulgarijos ir Serbijos, atskiros grandys buvo išsklaidytos įvairiomis kryptimis. O bombonešių iš Fodžos gausėjo.

Knygos autorius P. Hennas „Messerschmitt Bf 109“ kabinoje. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

Situacija Vokietijoje darėsi vis painesnė, Vakarų fronte bet kurią dieną galėjo prasidėti sąjungininkų išsilaipinimas.

Vieną dieną, kai visai grupei pasitaikė susiburti Niše, pas mane atėjo Zigis:

– Senis šaukia trumpą pasitarimą.

Mūsų vadas buvo labai išblyškęs. Jis žvelgė į savo lakūnus, susirinkusius į jo kabinetą.

– Kinder, – prabilo jis, – turiu jums žinių. Šiandien iš Aviacijos ministerijos gavau instrukcijų. Reiche jie formuoja specialias grupes iš savanorių Reicho gynybai. Visi žinote, kad padėtis labai rimta. Mes tiesiog privalome atsilaikyti, kol pasirodys nauji ginklai. Keturmotoriai bombonešiai pernelyg galingi, o Liuftvafės oro pergalių skaičius toliau krenta. Reichsmaršalas įsakė formuoti savižudžių dalinius.

Jis nutilo, o aš akies krašteliu žvilgtelėjau į Zigį.

– Kiekviena naikintuvų grupė turi pasiūlyti du savanorius, – tęsė jis. – Tačiau gal geriau jums perskaitysiu įsakymo tekstą.

Jis pasirausė tarp savo popierių ir ištraukė lapą. Pradėjo skaityti.

– „Bebaimiai lakūnai pasiruošę rizikuoti savo gyvybėmis už Vokiečių Tėvynę, ir t.t. ir t.t. ...“ Gerai, šitai praleisime. Trumpai kalbant, štai apie ką jis. Tie, kurie pasisiūlys, gaus papildomą atlygį, didesnes priemokas už skraidymo laiką, papildomą maisto davinį, ir tiek cigarečių bei vyno, kiek užsigeis. Turbūt jie bus apmokyti skraidyti „Focke-Wulf 190“ ir iš kiekvieno kovinio skrydžio turės grįžti su mažiausiai viena pergale. Nesvarbu, kaip ji bus pasiekta.

Esminė sąlyga, kad jie numuštų sąjungininkų lėktuvą. Kai šiems pasibaigs amunicija, teigiama, kad geriausias metodas – taranuoti priešą, kas dar paliktų galimybę iššokti su parašiutu. Veiksmingiausias būdas – taikyti į priešininko lėktuvo uodegą ir savo lėktuvo priekiu bei sparnu stengtis sudaužyti jo krypties vairą. Jei šio bandymo metu pilotas neteks abiejų sparnų, jis turi 90 proc. šansą išlikti savo fiuzeliaže ir kristi kartu su juo. Iššokti su parašiutu visuomet įmanoma. Arba lakūnas gali bandyti iš viršaus nusileisti su lėktuvu ant bombonešio sparnų. Sparnai suluš ir bombonešis pradės sukdamasis kristi žemyn. Šiuo atveju taip pat yra daug šansų iššokti su parašiutu. 

Senis padarė pauzę. Mudu su Zigiu susižvalgėme. – Dar vienas dalykas, – tęsė jis. – Grupių ir eskadrilių vadams draudžiama siūlytis savanoriais. Jie – bendros struktūros dalis ir yra nepakeičiami. Toliau aplinkraštyje sakoma, kad leidžiama pasisiūlyti tiems, kurie prarado savo šeimas dėl bombardavimų.

Sukandau dantis.

Vokiečių aerodromo aptarnaujantis techninis personalas apsuka „Messerschmitt Bf-109 G“. Leidyklos „Briedis“ nuotr.

„Puikus sprendimas įveikti mūsų sunkumus“, pamaniau. „Tiesiog taranuoti juos. Ir viskas tik dėl to, kad mūsų ginklai neefektyvūs ir naikintuvai tuščiai išeikvoja amuniciją, išsisukinėdami nuo „Fortress“ eskadrilių. Amerikiečiai ne kvaili, ant savo keturmotorių lėktuvų sparnų jie pritvirtino dūmines signalines raketas. Vos tik iššauname, paleidžia jas, kad manytume, jog jie užsidegė. Žinodami, kad naikintuvai turi taupyti, jie tikisi, jog nustosime persekioti vos tik nusprendę, kad jie pamušti.

Bombonešis nulekia, įkandin savęs palikdamas juodų dūmų juostą, tačiau po ketvirčio valandos, kai raketa išdega, skrenda ramiai toliau, o naikintuvas turi užsiimti kitu – ir taip toliau. O dabar jie kviečia mus įvykdyti savižudybę. Pasidaryti charakirį (charakiris – japonų savižudybės būdas, persiskrodžiant sau pilvą – red. past.)“. Zigis toliau dėbsojo į sieną. Valteris nulenkė galvą, o Giunteris tylėjo. Visi galvojome: „Tai pabaigos pradžia“.

– Ar yra savanorių? – paklausė Senis.

„Apmąstyk, Henai“, tariau sau. „Apmąstyk tai. Papildomas atlygis, vynas, tabakas, ir kas žino, ar jie nerastų Liuftvafėje moteriško personalo... Dulce et decorum est pro patria mori“ („Malonu ir garbinga mirti už tėvynę“, Horacijus – vert. past.).

– Nagi, vaikinai. Ar turime savanorių?

Tvyrojo mirtina tyla. Buvo galima išgirsti, kaip nukrenta smeigtukas.

Visiška, šiek tiek nedraugiška tyla. Visų lūpos buvo sučiauptos, o galvos nunarintos. Atsiminiau susidūrimą, kurį mačiau Noibiberge tą dieną, kai „Messerschmitt 109“ oro puolimo pratybų metu susidūrė su „Heinkel 111“. O dabar mūsų prašo tai padaryti. Šįsyk specialiai. Kai dėtuvės ir kulkosvaidžių juostos lieka tuščios, turi nutaikyti patį lėktuvą ir skristi paskui bombonešį, vis artėdamas tuo metu, kai uodegos šaulys taikosi ir taško tave į šipulius. Be jokios apsaugos, išskyrus kulkoms atsparų priekinį stiklą ir variklį, turi veržtis pirmyn iki 20, 10, 5 metrų, plačiai išplėtęs akis, tvirtai spausdamas vairalazdę, prieš šimtus „Fortress“ bombonešių junginio suporuotų kulkosvaidžių. Ir tuomet taranuoti artimiausią lėktuvą. Kitais žodžiais, 90 proc. tikimybė žūti. Ir be viso to, būtent tie, kurie prarado šeimas per bombardavimus, ypač raginami suvaidinti vaidmenį šiuose oro taranavimuose.

Grupės vadas, nuleidęs balsą, pertraukė tylą:

– Turite dvidešimt keturias valandas apmąstyti. Rytoj aštuntą valandą vakaro lauksiu dviejų savanorių savo kabinete.

Kiek vėliau mudu su Zigiu buvome savo kambaryje, abu nepaprastai sutrikę. Netikėtai jis leptelėjo:

– Henai, ar būsi savanoriu? – Nežinau.

Otas perėmė vadovavimą šeštajai eskadrilei, kai buvo pakeltas leitenantu iš feldfėbelio. Tai jo Geležinio kryžiaus dėka. Jei jis būtų štabsfeldfėbelis, man nerūpėtų, tačiau dabar, kad ir kaip galvotum, tai visiška beprotybė. Tai, ko jie prašo iš mūsų, pareikalaus siaubingų netekčių – tiek žmonių gyvybių, tiek lėktuvų. Ar kas nors liks gyvas? Išties manai, kad jei mesimės į visus sąjungininkų bombonešius ir Liuftvafė pradės numušinėti „Fortress“, jie sustabdys savo antskrydžius? Kad atsakytum į šį klausimą, tereikia mokėti skaičiuoti. Kiekvienam vokiečių lėktuvui tenka dešimt priešo. Vokiečiai taranuoja bombonešį ir kas nutinka? Kitą dieną jį gali pakeisti devyni kiti. To pakanka mus visiškai nušluoti. Pasakyk, kam naudinga tokia auka?

– Panašiu atveju, Henai, nereikia kelti klausimų ir stengtis sužinoti priežastį, kodėl ir dėl ko. Puoli nemąstydamas ir patenki į istoriją.

– Užsičiaupk. Ar mes gyvename dvidešimtame amžiuje? Tiesiog atsikratyk minties, kad kažkada tavo vardą atsimins būsimos kartos. Niekas neturės nė menkiausio susidomėjimo mumis. Niekas, supranti? Ar tau kuo nors padės, jei tavo vardas bus užrašytas ant metalinės lentelės: „Čia guli Zigis – aviacijos didvyris“? Kokią naudą iš to gaus tavo tėvai arba mergina, kuri rašo tau du kartus per savaitę laiškus ant rožinio popieriaus? Arba vokiečių tauta? Ypač jei rytoj santykis bus nebe vienas prieš dešimt, o vienas prieš devynis.

– Tačiau japonai... – Jie azijiečiai, o tu – europietis. Man atrodo visiškai absurdiška, kad Vokietijoje ieškoma išsigelbėjimo tokiomis priemonėmis, vietoje to, kad atrastume kažką, kas padėtų išspręsti problemą. Ką, po velnių, veikia mūsų mokslininkai? Kodėl jie nepajudina savo smegenų? Įsivaizduok didelį konkursą tema „Kaip dešimtadaliu sumažinti keturmotorių bombonešių junginius“.

– Gal jų išradimai dar neparuošti. Senis jau minėjo, kad turime tempti laiką ir ištverti iki galo.

– Tai tas pats, kas pasakyti: „Eikite ir padarykite tai vietoje manęs, turiu neklaidingą metodą – 100 proc. patikimą“. Ne. Aš pernelyg vertinu savo kailį.

– Vadinasi, nesiruoši būti savanoriu.

– Nežinau.

– Aš irgi, – sumurmėjo Zigis.

Kitą dieną į grupės vado kabinetą įžengė du vyrai: vienas jaunas dvidešimtmetis leitenantas, kitas vedęs, beveik keturiasdešimties feldfėbelis. Jie išvyko į Vokietiją.

– Daugiau jų nebeišvysime, – pasakiau Zigiui.

10,96

Sutaupote 17%

Kaina neregistruotam vartotojui: 13,19 €