Knygą „Kūnas. Vadovas po žmogaus organizmą“ parašęs Bill Bryson: „Virusai laukia geros progos“. Knygos ištrauka

Apžvalgos vizualas

Kaip virusai pajunta kada ta gera proga atėjo? Virusas, anot Nobelio fiziologijos ir medicinos premijos laureato brito Peterio Medawaro, yra „blogybė, supakuota į baltymą“. Tiesą sakant, daug virusų visai nėra blogybė, bent jau žmonėms. Virusai – keistoki, ne visai gyvi, bet tikrai ne mirę. Už gyvos ląstelės ribų jie inertiški. Neminta, nekvėpuoja, nieko nedaro. Negali patys keliauti, todėl keliauja autostopu.

Mums reikia juos susirinkti patiems – nuo durų rankenų, sveikinantis ir spaudžiant ranką, įkvepiant su oru. Daugiausia laiko jie lyg dulkės nerodo jokių gyvybės ženklų, bet vos atsiduria gyvoje ląstelėje, kaipmat atgiję ima įnirtingai daugintis, kaip ir visi gyvi padarai. 

Apie tai ir dar daugiau knygoje „Kūnas. Vadovas po žmogaus organizmą“ pasakoja amerikiečių keliautojas, žurnalistas ir mokslo populiarinimo knygų autorius Bill Bryson. Tai knyga, kuri privers stebėtis, žavėtis ir kartkartėmis pasijuokti iš bandymų pažinti ir suvokti save. Knygoje autorius dėmesį sutelkia į tai, kas mes esame, kas yra žmogaus kūną. Jame praleidžiame visą gyvenimą ir beveik visiškai neįsivaizduojame, kaip jis funkcionuoja.

Kviečiame skaityti knygos ištraukas, kuriose sužinosite, kodėl taip svarbu jausti skausmą ir kaip prisidedame prie virusų plitimo.

13,70

Sutaupote 24%

Kaina neregistruotam vartotojui: 17,99 €

***

Mikroorganizmai ir jūs

Virusas, anot nemirtingų Nobelio premijos laureato brito Peterio Medawaro, yra „blogybė, supakuota į baltymą“. Tiesą sakant, daug virusų visai nėra blogybė, bent jau žmonėms. Virusai – keistoki, ne visai gyvi, bet tikrai ne mirę. Už gyvos ląstelės ribų jie inertiški. Neminta, nekvėpuoja, nieko nedaro. Neturi kaip judėti. Negali patys keliauti, todėl keliauja autostopu. Mums reikia juos susirinkti patiems – nuo durų rankenų, sveikinantis ir spaudžiant ranką, įkvepiant su oru. Daugiausia laiko jie lyg dulkės nerodo jokių gyvybės ženklų, bet vos atsiduria gyvoje ląstelėje, kaipmat atgiję ima įnirtingai daugintis, kaip ir visi gyvi padarai.

Kaip ir bakterijoms, virusams neįtikėtinai sekasi. Pūslelinės virusas ištempė šimtus milijonų metų ir užkrečia įvairiausius gyvūnus, net valgomąsias austres. Virusai irgi neapsakomai mažyčiai – daug mažesni už bakterijas ir per maži, kad įžiūrėtum juos per įprastus mikroskopus. Jei padidintumėte vieną virusą iki teniso kamuoliuko dydžio, to paties mastelio žmogus būtų aštuonių šimtų kilometrų ūgio. O bakterija – kaip paplūdimio kamuolys.

Terminas „virusas“, dabar įvardijantis labai mažą mikroorganizmą, datuojamas 1900 m., kai olandų botanikas Martinusas Beijerinckas atrado, kad jo tiriami tabako augalai neatsparūs paslaptingam infekciniam sukėlėjui, dar mažesniam už bakteriją. Iš pradžių paslaptingąjį sukėlėją jis pavadino contagium vivum fluidum, užkrečiamu gyvuoju skysčiu, bet paskui pervadino virus, lotynišku žodžiu, reiškiančiu nuodus. Martinusas Beijerinckastapo virusologijos pradininku, bet jam gyvam esant niekas neįvertino šio atradimo svarbos, todėl jis taip ir negavo Nobelio premijos, nors tikrai jos nusipelnė.

Buvo manoma, kad visi virusai sukelia ligas – tas pats teigiama ir Peterio Medawaro citatoje, – bet dabar jau žinome, kad daugelis virusų infekuoja tik bakterijų ląsteles, o mūsų visai neveikia. Logiška manyti, jog egzistuoja šimtai tūkstančių virusų rūšių, bet tik 586 užkrečia žinduolius, o iš jų tik 263 kenkia žmonėms.

Apie kitus, nepatogeninius, virusus žinome labai nedaug, mat paprastai tyrinėjame tuos, kurie sukelia ligas. 1986 m. Niujorko valstijos Stouni Bruko universiteto studentė Lita Proctor nusprendė paieškoti virusų jūros vandenyje – tai buvo labai ekscentriškas sumanymas, mat visuotiniu įsitikinimu vandenynuose virusų nesama, nebent vienas kitas laikinai ten patekęs per nuotekų vamzdžius ir panašiai. Tad visi kiek nustebo, kai Proctor nustatė, kad jūros vandens litre vidutiniškai yra iki šimto milijardų virusų. O ne taip seniai San Diego valstybinio universiteto biologė Dana Willner išsiaiškino, kiek virusų randama sveiko žmogaus plaučiuose, mat nelaikyta, kad ir ten jų tūno daug. Willner atrado, jog žmogus plaučiuose nešiojasi vidutiniškai 174 virusų rūšis, iš kurių 90 procentų iki tol buvo nematytos. Dabar jau žinome, kad Žemėje knibždėte knibžda tokia galybė virusų, kokios neseniai nė įsivaizduoti negalėjome. Anot virusologės Dorothy H. Crawford, jei vien vandenyno virusus išrikiuotume į eilę, ji nutįstų dešimt milijonų šviesmečių – iš esmės nesuvokiamą atstumą.

Virusams būdingas dar vienas dalykas – jie laukia geros progos. Pats nepaprasčiausias pavyzdys – 2014 m. nutikusi istorija, kai prancūzų tyrėjų komanda Sibire rado iki tol nežinomą virusą Pithovirus sibericum. Jis trisdešimt tūkstančių metų išbuvo amžiname įšale, tačiau vos mokslininkai įterpė jį į amebą, jis atgijo tarsi žvaliausias jaunuolis. Laimei, paaiškėjo, kad P. sibericum nekelia pavojaus žmonėms, bet kas žino, kokie dar virusai laukia, kol bus surasti? Kur kas labiau įprastas tokios kantrybės pavyzdys – Varicella zoster virusas. Vaikams jis sukelia vėjaraupius, bet paskui gali pusę amžiaus ar dar ilgiau neveiklus tūnoti nervų ląstelėse ir senatvėje vėl pratrūkti bjauria ir skausminga neganda, vadinama juostine pūsleline. Paprastai tai itin skausmingas bėrimas ant juosmens, bet iš tikrųjų pūslelės gali iššokti ant kūno beveik bet kur. Mano draugui jos atsirado kairėje akyje, ir jis sako, kad tai buvo baisiausia jo gyvenime. (Beje, juostinės pūslelinės pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio cingulus, reiškiančio „juosta“).

Dažniausiai su nepageidaujamais virusais susiduriame sušalę. Visi žino, kad sužvarbęs gali ir peršalti (štai kodėl sušalę sakome, kad peršalome), bet mokslui taip ir nepavyko įrodyti, kodėl – ir netgi ar – taip išties nutinka. Žiemą peršąlame neabejotinai dažniau negu vasarą, bet galbūt tik todėl, kad daugiau laiko leidžiame patalpose, todėl esame mažiau apsaugoti nuo to, ką kiti iškvepia, iščiaudo ar iškosti. Peršalimas – ne viena liga, o šeima simptomų, sukeltų daugybės virusų, iš kurių piktybiškiausi yra rinovirusai. Vien šios virusų rūšies yra šimtas atmainų. Taigi, trumpai tariant, peršalimą sukelia begalė virusų, todėl niekada neįgysite pakankamai imuniteto, kad nė vienas iš jų jūsų neužkrėstų.

Daug metų Viltšyro grafystėje Britanijoje veikė tyrimų centras, vadinamas Common Cold Unit (Peršalimo ligų skyrius), bet 1989 m. buvo uždarytas neradus vaistų nuo peršalimo. Vis dėlto jame buvo atlikta įdomių eksperimentų. Per vieną iš jų savanoriui pritvirtino prietaisą, kuris prie šnervių varvino skysčio panašiai kaip sloguojant. Tada tas savanoris bendravo su kitais savanoriais nelyginant per kokteilių vakarėlį. Niekas iš jų nežinojo, kad skystyje buvo dažo, matomo tik ultravioletinėje šviesoje. Kai visiems dalyviams pabuvus drauge ją įjungė, visi apstulbo išvydę, kad dažo buvo visur – ant kiekvieno dalyvio rankų, galvos ir viršutinės kūno dalies, ant taurių, durų rankenų, sofos pagalvėlių, riešutų dubenėlio, kad ir ką vardytume. Vidutinis suaugęs asmuo paliečia savo veidą šešiolika kartų per valandą, tad per eksperimentą kas kartą prie ko nors prisilietus įsivaizduojamas patogenas buvo perneštas nuo nosies ant užkandos dubens, nuo dubens ant niekuo dėto svečio, nuo šio – ant durų rankenų, nuo jų – ant niekuo dėto kito svečio ir taip toliau, kol iš esmės visi daiktai ir žmonės šventiškai švytėjo įsivaizduojamais snargliais. Per panašų tyrimą Arizonos universiteto mokslininkai užkrėtė metalinę biurų pastato durų rankeną ir nustatė, kad vos per keturias valandas „virusas“ pasklido po visą pastatą, užkrėtė daugiau kaip pusę darbuotojų ir įsikūrė ant visų bendrai naudojamų įrenginių, pavyzdžiui, kopijavimo ar kavos aparatų. Tikras toks užkratas išlieka aktyvus net iki trijų dienų. Keista, tačiau neveiksmingiausias būdas skleisti mikrobus (anot kito tyrimo) yra bučiniai. Paaiškėjo, kad bučiuotis beveik visai nekenkia, ir tai įrodė Viskonsino universiteto savanoriai, prieš bučiuojantis užkrėsti peršalimo infekciją sukeliančiais virusais. Su čiauduliu bei kosuliu – kone tas pat. Vienintelis tikrai patikimas būdas platinti peršalimo mikrobus yra fizinis prisilietimas.

Tyrimas Bostono metro traukiniuose parodė, kad metaliniai strypai mikroorganizmams – gana priešiška aplinka. Užtat jie klestėte klesti ant sėdynių apmušalų ir plastikinių rankenų. Atrodo, veiksmingiausiai mikrobai platinami popierinių pinigų ir nosies išskyrų deriniu. Šveicarijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad gripo virusas gali dvi su puse savaitės išgyventi ant banknoto, jei ant jo randa nors mikroskopinį snarglio taškelį. Be snarglio daugelis peršalimo virusų išgyvena ant popierinių pinigų ne ilgiau kaip kelias valandas.